Šiauliai yra visur

Šiauliai yra visur

Vigmantas BUTKUS

Dr., docentas

Pokalbis su Šiauliuose gimusiu poetu, eseistu, vertėju, literatūros mokslininku ir kritiku dr. Rimantu Kmita. Trijų poezijos knygų, literatūrologinės monografijos apie modernėjančią lietuvių poeziją XX a. 7–9 dešimtmečiais autorius, aktyvus Lietuvos literatūrinio-kultūrinio gyvenimo dalyvis šiuo metu rašo knygą šiaulietiška tematika. Kalbamės apie ją, apie autoriaus gyvenimą gimtajame mieste, apie „šiaulietiškumo“ fenomeną.

- Gimęs, augęs, mokyklą baigęs Šiauliuose esi išeivis iš šio miesto į Klaipėdą, paskui Vilnių ir – išvis į lietuvių literatūrą. Kaip pats pakomentuotum savo buvusį ar tebesamą šiaulietiškumą ir minėtąją išeivystę?

- Išvykau studijuoti į Klaipėdą ir prasidėjo nuolatinis švytavimas tarp Šiaulių ir Klaipėdos, tarp Klaipėdos ir Vilniaus, tarp Klaipėdos ir Greifswaldo. Išvykau genamas jauno žmogaus noro gyventi savarankiškai, be tėvų. Išvykau, nes ir visi mano bičiuliai išsivažinėjo, kas į Vilnių, kas į Kauną, nelabai buvo, kas čia laiko. O nuvykęs į Klaipėdą iškart pajutau, kad čia man bus gerai. Taip ir buvo.

Iš Šiaulių išvažiavau žinodamas, kad nebežaisiu regbio, o ką veiksiu – visiškai neturėjau supratimo. Išvažiavau jau su skaitymo bacila ir šiokiais tokiais rašinėjimais.

O į Šiaulius jau beveik dvidešimt metų grįžtu tik į vieną konkretų daugiabutį Pietiniame – aplankyti tėvus. Kartais nueinu pasižiūrėti regbio rungtynių. Nei mano buvusių Šiaulių, nei ano manęs paties seniai nebėra. Todėl pakomentuoti buvusį savo šiaulietiškumą labai sudėtinga, pats dabar, tiesą sakant, ir aiškinuosi rašydamas apie savo paauglystės metus. O tebesamas šiaulietiškumas... Su bičiuliais kartais kalbu su šiaulietiškos šnektos elementais.

Be to, ilgą laiką visuose miestuose, net ir Greifswalde, gyvenau sovietiniuose daugiabučiuose, senamiesčiai man buvo svetimi, „ne mano“, ne man. Visada jaučiausi esąs iš pakraščio, o „centre“ gyvendavo iš esmės „kiti“ žmonės. Proletarinio miesto paveldas turbūt kažkokiais būdais pasirodo ir mano eilėraščiuose. Pavargę darbininkai ir tarnautojai blokinių namų nykume ar prekybos centruose tampa mano empatijos objektais.

Keistai susiklostė, kad iki šiol savo gimtajame mieste kaip rašytojas nedebiutavau. Todėl dabar ir rašau šiaulietišką tekstą, bent tokiu būdu bandau sugrįžti į Šiaulius ir atsakyti į Tavo suformuluotą klausimą.

- Taigi šiuo metu dirbi prie intriguojančios autobiografinės knygos apie 1993–1996 metų Šiaulius, tiksliau, apie jauną save juose. Ją vadintum beletristiniu autobiografiniu kūriniu ar beletrizuota autobiografija? Koks apskritai šios knygos stimulas ir ko ja sieki?

- Taip, rašau tarsi apie save. Turbūt geriausia tai būtų vadinti proza autobiografiniais motyvais. Bet tų metų autobiografiją turbūt surašyčiau į dešimt puslapių, o kai bandai iš miglotų prisiminimų, atskirų detalių padaryti konkrečiu laiku veikiančius, kažko siekiančius žmones, tada tekstas tampa fikcija su vienu kitu faktu iš gyvenimo. Visą medžiagą dėlioji taip, kad būtų intriga, pasakojimo judėjimas, ritmas, personažų konfliktai, charakterių kontrastai. Tad svarbiau čia ne mano nutikimai, o tiesiog smagus pasakojimas, kuris pinamas iš visiems puikiai prisimenamų gariūnmečio realijų.

Tie laikai jau seniai priklauso istorijai, yra egzotiški, ir laukia paaiškinimo ne tik jaunesniems, bet ir sau pačiam. Kurdamas tekstą remiuosi ir savo atmintimi, ir kitų pasakojimais, ir to meto spauda. Šiauliai čia yra ir konkreti veiksmo vieta, bet lygiai taip pat tie Šiauliai gali būti (o ir buvo) visur.

Porą kartų skaičiau tuos tekstus literatūriniuose vakaruose ir publikos reakcija patvirtino, kad nei tų tekstų tarmiškumas, nei veiksmo vietos lokalumas netrukdo jų atpažįstamumui ir universalumui. Tai yra pasakojimas apie jauno žmogaus brendimą ir meilę, apie Rytų europiečio susidūrimą su Vakarais, vakarietiškos popkultūros atėjimą į Lietuvą, pirmas išvykas į užsienį. Apie tą gyvenimą, kuris tuo metu buvo: turgūs, perpardavinėjimai, žaibiškai besikeičiančios mados, muzika, pinigai, papročiai. Šiandien sakome, kad gyvenimo tempas didelis, bet man, palyginus su anais laikais, atrodo, kad dabar tiesiog sukamės voverės ratelyje – pakankamai civilizuotai ir ramiai. Didieji perversmai tam sykiui pasibaigę.

Be to, pradėjęs rašyti, ėmiau galvoti, kad tiek Šiauliai, tiek apskritai to meto Lietuva savo literatūrinio teksto, epo, mito – kaip bepavadinsi – nelabai ir turi, ir tokiam pasakojimui tikrai atėjo laikas.

- Esu ne sykį patyręs, kad jeigu koks nors kultūros, akademinių, politikos ar panašių sferų žmogus viešai kalba Šiaulių miesto šnekta, iš jo nieko gera nereikia tikėtis. Knygą kuri būtent šiaulietiška šnekta. Kodėl?

- Viskas prasidėjo nuo to, kad su Marku Roduneriu nusprendėme šiaulietiškai išguldyti Pedro Lenzo knygą „Čia aš varatarius“, parašytą Berno tarme. Šveicarijoje, beje, literatūros rašymas šnekamąja kalba yra labai populiarus, o ją kuriantys rašytojais yra susibūrę į grupę „Bernas yra visur“. (Šiauliai taip pat!)

Be to, stengėmės, kad kalba būtų artimesnė gariūnmečio laikams. O bandant prisiminti, kaip vadindavom vieną ar kitą dalyką, kalba man išplukdė ir mano paties istorijas, žmones, vardus, situacijas, kurias, maniau, kad esu pamiršęs. Todėl pamažu ėmiau užrašinėti. O užrašinėdamas ėmiau galvoti, kaip čia atsitinka, kad išvažiavę iš savo gimtų vietų bandome kalbėti tik bendrine kalba, tarsi gėdijamės savo tarmių, šnektų, miesto žargono.

Pradėjau galvoti, kad mūsų kalbinė ekosistema yra gerokai numelioruota, kad ir grožinę literatūrą rašome, ir bendraujame bendrine kalba. Panaši situacija būtų dailėje, jeigu dailininkai paveikslus tapytų tik juodai baltus ir nenaudotų kitų spalvų. Todėl čia ne pačios šiaulietiškos šnektos klausimas, o tik sąmoningo santykio su ja. Būtų keista manyti, kad šiauliečių šnekta kuo nors savaime blogesnė ar geresnė už kitas.

- Šiauliuose aktyvesnieji, visuomeniškesnieji miestelėnai jau kuris laikas svarsto, kokia yra adekvačiausia Šiaulių miesto tapatybė, dažniausiai tradiciškai operuodami Saulės miesto vaizdiniu, bet ne tik juo. Ir labai nepalankiai žiūri į Šiauliams primetamą „bachūriuka su treningiuku iš Pietinia rajona“ (Saulėno) įvaizdį. Skaitydamas Tavo knygos fragmentus, susidariau įspūdį, kad būtent toks, „treninginis“, jos pagrindinio herojaus paveikslas ir kuriamas: tarsi emblemiškai ar net tapatybiškai šiaulietiškas. Kaip dėl to „pasiaiškintum“? Ar gal mano įspūdis klaidingas?

- Žinai, dabar jau neprisimenu, kada pirmą kartą nuėjau prie vadinamojo „auksinio berniuko“. Atrodo, tai buvo gal net paskutiniais mokyklos metais. Mano trajektorija, Tilžės gatve pasiekusi Šv. Petro ir Povilo bažnyčią (tuo metu dar ne katedrą), ryžtingai sukdavosi senojo turgaus link, retais atvejais pasiekdavo už jo esančią ligoninę arba maniežą.

Tad man ir praktiškai, ir dabar galvojant Tau paklausus Saulės vaizdinys tolimas, abstraktus ir per bendras, kad su juo kaip nors būtų galima tapatintis. Jis kaip prastoje poezijoje banalybė – galėtų būti gal ir graži, bet už jos nelabai kas yra. O jausti tam tikrą tapatybę su abstrakcija yra sunki ir bergždžia užduotis. Štai jūra yra, santaka – yra, yra barokas ir sostinės kultūrinis nevienalytiškumas, o saulė šviečia ne tik virš Šiaulių, ir Saulės mūšis, kad ir reikšmingas, bet tolimas faktas.

„Treninginiai“ Šiauliuose buvo ir yra, bet jie kaip ir saulė, yra visur, na, kai kur jų daugiau, kai kur gal mažiau. Šiauliai – didesne dalimi proletarų miestas, ir niekur nuo to nepabėgsi, o ir nereikia, tai turi savo žavesio, juk kai kas juos vadina lietuviškuoju Liverpuliu. Mano Šiauliuose buvo dar ir BIX’ai, Saulė, „Žuvys“, „Gin’Gas“, man tada nieko nesakančios dailininkų pavardės, ir įtraukiantys meniniai veiksmai Parodų rūmuose ir kitur, buvo ir man tolimesnė „Juonė pastuogė“ ar Gytis Paškevičius, ar Virgis Stakėnas, ir pirmas Lietuvoje vakarietiškas šokių klubas MAX’as.

Mano „treninginis“ personažas kaip tik ir neriasi iš treningų į apiplyšusius džinsus. Taigi tai miestas, kuris bent jau tuo metu turėjo potencialo išpurtyti iš treningų „forsą“. Tos radikalios permainos yra pasakojamos su neišvengiamu tokiais atvejais humoru ir (savi)ironija. Noriu, kad pasakojime apie to meto visuomenės, o sykiu ir jauno žmogaus kaitą, brandą, pirmą meilę skaitytojas atpažintų ir savo pragyventą laiką, prisimintų klausytą muziką, buvusias madas. Bet, regis, tų fragmentų Tu dar neskaitei, o juos įtikinamai sukurti yra kur kas sunkiau negu naudotis tipiško „treninginio“ įvaizdžiu.

- Kada laukti knygos pasirodymo ir jos pristatymo Šiauliuose? Ir ką pokalbio pabaigai galėtum pasakyti apie dabarties Šiaulius, apdairiai turėdamas galvoje, kad čia gyvena daug būsimo Tavo veikalo personažų ar jų prototipų, taip pat – skaitytojų ir pirkėjų?

- Jau persiritau į antrą pasakojimo pusę, bet kol kas sunku planuoti jos pasirodymą. Vasaros džiaugsmai baigėsi, prasidėjo rudens darbai, o prišokdamas po valandą dvi daug nenuveiksi. Bet kadangi šis sumanymas mane rimtai įtraukė, neabejoju, kad pabaigsiu, ir tada galbūt galų gale surengsiu pristatymą ir Šiauliuose, gal ir į savo buvusią mokyklą įsiprašysiu.

Iš šono žiūrint į Šiaulius pastaraisiais metais man jie visų pirma asocijuojasi su Europos literatūros dienomis, su šiuolaikinio meno festivaliais. Jeigu neklystu, jų yra ne vienas. O šiaip man Šiauliai buvo ir lieka regbio miestu, šito niekaip nepaneigsi. Tai ir galėtų būti vienas iš miesto tapatybės dėmenų. Dabar galvoje bandau sukurti skulptūrinę kompoziciją su regbio žaidėju ir žolės riedulininke! Beje, ar nebus Šiauliai didžiausiu miestu Lietuvoje, kur sportui skirtos lazdos panaudojamos dar ir pagal paskirtį?

Rimantas Kmita Prahoje.

Jaromir Typlt nuotr.

-----------------------------------------------------------------

Fragmentas iš šiaulietiška šnekta rašomos knygos „Pietinia kronikas“

Rimantas KMITA

Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, nes i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj. Ka taip išeič’ i šokius toliau nuo sava mokyklas i rezultatyviai su mergička nuvirsč’ į žalumynus, tai beveik ka i nebuva da. Sava mokykloj arba kur nakčiovkėj su palatkėm, tai aišku. Bet kai tik nueini i kitų mokyklų šokius, ypač į centrą, tai tik žiek, ka i galva negautum. Kokie da ten žalumynai.

Nu o dėl to rezultatyvuma tai nereik’ skubėt’. Kaip čia pasakius. Guliam mes tarp tų paparčių, nu, i kaip i neblogai. Toks įspūdis, ka i laižytis visai moku. Ne pirms karts gi. Užknis tik visokias žoles i šapai, lend visur po drabužiais, nu bet nieka, kentiet’ gal’. Bet tik va kaip čia ką nors daugiau nuveikus, va kur klausims. Liaudies aplinkui pilna, da kažkokias drauges vis priein. Man atroda, ka jos susitarusias taip, ka jeigu kas ką, tai ka netoli būtų. Nu i šiaip situaciją pakontroliuot’. Jaučiu, susirastų jos kokius kietus čiuvus, likč’ čia viens gulėt’, i da gerai, ka be fanara.

Bet visai neįkertu, kaip jai. Atroda, ka biški nuobodu. Nu, bet ką, aš toliau vaidinu kietą i tipo viskas labai gerai. Nors taip i nėra, i jaučiu, ka kažkas nelimp. Aš vis kažką bandau bazaryt’, kišt’ ranką po drabužiais šnekėdms apie paparčia žieda ieškojima, bet reikalai į priekį nesistum’. Nors aš i nežinau kaip tas priekis tuose papartynuose turėtų atrodyt’.

Ji vyresne, i tas mane biški gandin. Nes jeigu ji būtų mana amžiaus, aš gal i galėč’ pagaut’, apie ką ji tyl’. O kai vyresne, tai nelabai. I da mane gandina, ka ji buva juoda. Ta prasme, plaukai juodi. Juočkes tai aš tik per MTV matęs. Tamsi i vyresne, i tode ten da labiau neįsikirsi, ką ji galvoj.

Daug paprasčiau, apie ką aš galvoju, i ko noriu. Čia nėra daug ko vardint’. Nu ka i treningiukų, sakykim. Nu daba, tai aš su treningais, bet vis tiek tas yra labai svarbu. Svarbu turėt’ i tokius, kokių reik’. O juos gaut’ nėra taip paprasta, nes man vis da visus drabužius perk mama. Ji kažkaip greičiau nuperk, o tada jau negali pirktis sau da tokia pačia drabužia, nes jau yra toks, kitaip bus skandals. O būn visada maždaug taip.

- Nu tai einam į turgų, nupirksiu aš tuos treningus, – saka mama.

Va, pagaliau. Šeštadienis, einam į turgų i jau pirmadienį aš būsiu kiets, i visi tą žinos.

Nu nueinam į turgų. Nu žiūrim. Tokie treningai, kokie man reikalingi, mamai atroda per brangūs. Va, yra kitokių, irgi gerų, i ne tokių brangių, saka ji. Ką reišk’ kitokių? Kitokių nereik’. Visi gi žina, kokie treningai yra kieti. Melsvi su žaliu, „puma“ arba „nike“. Arba „adidas“. Tokie pablizginti. Žodžiu, ka būtų originalai. Nesvarbu, ka iš turgaus.

Tai grįžtam iš turgaus su tokiais juodais i kažkokiom rūžavom paloskėm ant krūtines. Nu pablizgints kostiumiuks, bet kas iš to. Nėr nei „nike“, nei „adidas“ ženkliuka. Ant tokia, aišku, i negal’ būt’, nes jie i nėr tokie, kokius visi nešioj. Nu i sporta sale gali eit’, bet kam reikalingi treningai sporta salėj? Turi maike, šortus i varai.

Treningai reikalingi ne tam, ka sportuotum, i ne tam, ka neturėtum ko kita apsirengt’. Treningai reikalingi tam, ka jaustumeis normaliai, toks kaip visi. Nei per siūlę kitoks. Nei spalva, nei modelis, nei ten kokie pričindalai netur’ skirtis nuo to, kaip ka visi vaikšta. Ta prasme, visi normalūs i kieti pacanai. O daba mana tai net iš tola neneš į tokį, kaip visi. I tu tada esi balta varna, nesvarbu, ka su juodu treningu. Čia nėra pasirinkima – arba tu turi normalų treningiuką, arba esi lūzeris, molis, katras netaika į kiečiausias mergičkas, i nieks į tokį rimtai nežiūrės. Viskas. Nėra čia daugiau ką šnekėt’.

O juk kas yra treningai? Treningai yra tava šarvai. Jeigu kas mata iš tola teisingus treningiukus, tai iškart viską suprant. Nelįs prie taves. Už tai tu pats gali drąsiai prie bet ko eit’ ir tvarkyt’ reikalus. Jauti, ka žiūr’ kaip į lygų. I pacanai, i mergičkas suprant viską be žodžių. Kaip šarvuose gali būt’ ramus, gali galvot’, ką tik nori, šarvų viduj. Bet visi galvoj, ka suprant, ką tu galvoji, nes teisingi treningai paroda tava požiūrį neramų gyvenamąjį metą. Čia taip kažkas iš vyrų rūbinėj pasake, i man įstriga. Pagalvojau, va, čia tai tiksliai. Visada jaučiau, ka treningai nėra vien drabužis, bet negalėjau to pasakyt’.

Nu mana situaciją da biški gal gelbėj bačiukai. Pirkau Lvove, kai buvom išvarę į tokį turnyrą. Juodi, dermantiniai, kaip tik prie kuostiuma. Gavom maistpinigių, tai nusipirkau. Nepasirode, ka brangu. Nu i kojines, aišku, baltas. Bet vis tiek be normalių treningiukų viskas yra taip ant ribos.

I ji turėja tą suprast’. Musiet i suprata. Bet nieka nesake. Aš visai nesistebiu, ka mes daba einam su ta Meile namo. Ji sake, ka jos toks vards – Meile. Aš jai ant pečių užmetęs sava treningiuką, o viena ranka apkabinęs. Aišku, taip eit’ kelis kylus gal i niera patogu, bet ne dėl patoguma čia mes einam. Mes čia Jonines šventėm. Kas tos Jonines, tai aš nifiga nesupratau. Pirmą sykį buvau Joninėse, pirmą sykį buvau prie Rekyvas, ka i kaip durnai gal’ pasirodyt’. Nu ko man ten važiuot’. Dienom trenkes, savaitgaliais teliks arba su chebra kur, kašį a kažką. Vasarom kaime. Aš gyvenau sava rajuone, i sava kaime. Du kylai spindulys nuo nama man buva daugmaž aišku i daugmaž to užtekdava. I kai pirmą sykį išgirdau SEL „Čia mano kiemas“, man stalčius atsidare. „Nu bet kaip taip pagaut’ viską, apie ką tu galvoji, i kaip viską supranti?“. Tai iš sava kiema per daug noses nekišdavau, nu išskyrus, jeigu kur į turgų pašaut’. I kas tos Jonines? Žinojau du dalykus: papračia žieds i šokinėjims per laužą. Apie pirmą gal nieka nesakysiu, o dėl antra tai irgi – nu ne per laužą šokiniet’ ten ėjau. I man atroda, ka nieks ten per tą laužą nešokinieja. Ką reišk’, „per tą laužą“, aš to lauža net nemačiau.

Bet ką daryt’. Jeigu aš prejnu prie mergičkas, katra atroda visai nieka, i sakau kietesni balsą nutaisęs: „Nu tai pašokam gal“. O ji sutink. Nieka nepasakius. Bet aš suprantu, ka ji sutink, nu i mes šokam. Kai įsižiūrėjau, tai pamačiau, ka ji ne šiaip sau, ka ji labai nieka tokia.

Treningiuka irgi neatsisakė, tipo, ką čia duodi. Tai biški palengvėja. Kažkaip gal nieka jai tas treningiuks. I juos juodi plaukai ant man juoda blizgaus treningiuka irgi neblogai atroda. Kol mes ateinam iki jos namų, aš jau viską išpasakojęs – dvi sava keliones į užsienį, iškomentavęs ten kainas i visokius čiūdus, jau pastūmes, kaip tie lochai iš centra užknis, papasakojes, kas gera Rygos turguj, i kokias ten kainas. O daugiau kaip i viskas. Ką aš jai da galiu pasakyt’.

- Tai gal telefoniuka užrašysi, – sakau prie laiptines.

I užraše. Kai taip be komentaru, tai atroda, ka viskas aišku. Bet man buva aišku, ka nieka čia nebus. Nors da galvojau. Čia tas be komentara tai gal’ būt’ visaip. Viens variants, jo, viskas gerai, paskambink, suderinsim, kai tėvų nebus. Bet gal’ reikšt’ i maždaug – imk tą telefoniuka i mink iš čia greičiau. Tas tava trenings ne tik ka lievs, bet da i nieka nešilda. Nu bet jeigu jau dave, tai kaip nepaskambinsi. Turėjau paskambint’.

Kitą dieną pasidailinau sava plytą, primečiau, ką čia galėtume paveikt’. Nu, jeigu iškart į namus nekvies.

Skambinu.

Pakel’ ji.

- Labas, čia Rims.

- Kas toks?

- Rims. Nu sykiu iš Joninių grįžom.

- A.

(Kas per „a“, galvoju? Čia gerai, ka prisimen, a blogai, ka tas prisiminims tėra „a“? Bet reik’ kabintis i toliau varyt’.)

- Ką veiki?

- Nieka.

- Tai gal paveikiam ką?

- Nu i ką?

Supratau, ka jeigu nieka nepasiūlysiu, tai i nesusitiks. Gerai, ka buvau apgalvojes variantus.

- Čia parke tokia aitvarų švente, – sakau pigiausią variantą. Tai gal nieka būtų.

- Gal ne.

- Nu arba galiam į koncą...

- Į kokį?

- Nu čia Džordanas koncas kultūrkėj.

- Gerai.

Iš jos atsakymų šiaip nieka nesuprastum, nes tie jos sakiniai po vieną du žodžius daug informacijas neduod. Bet už Džordanas, jutau, užsikabina, nes balsas iškart pagyvėja. Čiuju, jeigu būč’ pasiūlęs varyt’ į kokį Augulį, „Sekmadienį“ arba „Combo“, tai vėl būtų ką nors užvėmus, o aš būčiau likes an ledą, nes kietesnių variantų mergai nebeturėjau.

Ėjau susitikt’ i jutau, ka kojas kažkaip dirbtinai dėliojas, o nuo kojų iki pirštų galiukų kai elektra ka varinėj. Atrode, ka viduj vire kažkoks katiliuks, i buva baisu, ka kas neperdegtų i nesprogtų. Nes ką aš žinau, kaip ten būn, kai varai į pasimatymą, kas ten kaist, i kas ten kada sprogst.

Autike iki kultūrnamia ji vėl beveik visą laiką tylėja, o aš jau buvau kaip i viską išpasakojes. I ką aš kai durnelis visą laiką turiu malt’ liežuviu? Tai tada bandžiau iš jos ką nors išpešt’ – kur mokos, ką veik’, kokią muziką klausa. Protingesnis dėl tokių klausimų neatrodžiau, bet ji bent jau pravere burną. Nebuva ji iš drovių, iš išvaizdas pasakytum ka net atvirkščiai, bet kažkode jutau, ka aš jai nelabai įdomus. Man jau i pačiam pasidare įdomu, kode ji su manim susitika.

Trinamės kulturkes fojė, laukiam kol ateis teta i mus praves.

- Tai tu bilietų neturi?

(Nu pagaliau jai kažkas įdomu i ji tur’ ko manęs paklaust’!)

- Ne, čia mana teta dirb, praves, – sakau aš nutaisęs tokią intonaciją, ka ji suprastų, kaip yra krūta, kai ką nors gali susišaudyt’ ne už pinigus, o per pažintis arba kaip nors kitaip, svarbu, ka ne mokėt’ už viską pinigais, katruos gauni už sąžiningai atartas valandas.

- A, – saka ji, nors žodis „saka“ tam burnos pravėrimui biški perdėts. Bet i jo užtenk, ka pajusčiau, kaip viskas slyst man iš rankų.

Išsitraukiu iš kišenes „Snickerį“, pasiūlau, i pirmą kartą pamatau jos santūrią šypseną. Brangiai man ta šypsena kainava, galvoju aš, i laukiu nesulaukiu, kada ateis ta teta, nes žmonių pilna, paskui sakys prie durų, ka nė vienos vietas nebelikę, net stovimos, i ka negal’ nieka padėt’. Tada tai pravals, i jokie „snickeriai“ neišgelbėtų.

Bet vos ji įsisavina „Snickerį“, priėja teta. „Einam, vaikiukai“, – pamoj ji i aš krentu į kraskę. Ne, nu geresne kreipinia tokioj situacijoj neparinksi. Apsimetu, ka negirdėjau, i einu tokią pachodke įmetęs, ka ji vieną sykį pamirštų apie kažkokius vaikiukus.

Gavom visai neblogas vietas, net ne prie krašta. Musiet, kažkas neatėja, i mus greitai pasodina į tas vietas. Jeigu pasirodys vėliau, patys kalti, bus tamsu i nieks ten jau nesiryškins, kur kieno vieta. Nors tos vietas, i tos kėdes eilėm sustatytas, primine kokį nors mokyklas renginį. Pradžioj, kol viskas įsivažiuoj, gal i nieka. Paskui, jau norėtųs i pajudėt, Džordana įsijautus spaudž’ iki dugna, o tu sėdi sava vietoj, nes visi sėdž’ sava vietose, nes čia nėra nei kur šokt’, nei ką. Mokykloj tai gali susmukt’ į tą kėdę i žiovaut’ iki pabaigos, o čia žiovulys nejam, bet turi sėdėt’ lygiai taip pat. Nu ten ploji, kartais net rankas iškėlęs, o jau per kulminaciją, kai uždainuoj „Nemylėjau tavęs“ arba „Gimimo diena“ visa sale atsistoj, trypčioj, o kartais net banda visa eilė susikibt’ už rankų i siūbuot’, nu, jeigu gabals lėtesnis. O čia jau visiška loterija. Jeigu šalia taves normali merga, tai smagu, bet jeigu kokia mymra? O jeigu koks čiuvs? Tai stovi, linguoji kai medis i visą laiką galvoji apie jo prakaituotą ranką, katra jis prieš koncą tulike laike sava štlocą.

Nu bet šį kartą loterijas nebuva. Iš kultūrkes ėjom jau susikabinę už rankų. O prie namų apkabinau, ji nepradėja draskytis kai klasiokes už spintas. I aš kažkaip pasilenkęs pabučiavau ją tiesiai į lūpas. Mana paširdžiuose tik suūže, kai koks malūns ka būtų įsijungęs. Tas malūns taip ūže, ka aš net nesureagavau, kai ji pasake „labanakt“ i dinga laiptinėj. Nebuva nė minties, ka galėčiau užeit’. Skirdau namo kaip koks Karsons su tuo malūnu paširdžiuose. Turiu paną! Ne iš sava klases i net ne iš sava mokyklas! Plaukai jos kaip anglis i ta anglis prie mana auskariukų da labiau spindės! Visi prikraus į kelnes iš pavyda pamatę mane su ja. „Iš kur tokią parovei?“ – bus parašyta ant jų kaktų.