Naujausios
Tiltai
Vytautas KIRKUTIS
Už paminklo besimėtantis popieriaus lapas, įkištas į celofaninį aplanką, atkreipė žvilgsnį. Iš karto buvo aišku, kad tai – ne vėjo atneštos šiukšlės. Tokioje nuošalioje vietoje, kurioje stovi paminklas žydų žudynių aukoms atminti Bubiuose (Šiaulių rajonas), ne tik lankytojai, bet ir vėjai nedažnai užklysta.
Liūdna vieta, nes čia 1941 metų rugsėjo 14 dieną nužudyta ir užkasta apie 500 Šiaulių miesto žydų – vaikų, moterų, vyrų. Aukas atveždavo sunkvežimiais. Žudynės paprastai prasidėdavo po pietų ir trukdavo iki vėlyvų sutemų. Liudytojų teigimu, žudymui vadovavo vokiečių karininkai, bet dalyvavo ir baltaraiščiai.
Išleistame holokausto atlase visa Lietuva tais gedulo ženklais nužymėta. Liūdnais istorijos ženklais. Juk tarpukariu Lietuvoje gyveno apie du šimtus tūkstančių žydų. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuva neteko daugiau kaip devyniasdešimties procentų žydų tautybės savo piliečių. Jie išžudyti miškų tankmėse, pelkėse, sunkiai privažiuojamose ir prieinamose vietose.
Bet grįžkime į Bubius. Už paminklo aukoms atminti mėtėsi atgailos lapas, kuriame tekstas įrašytas anglų, žydų (jidiš), rusų ir vokiečių kalbomis.
„Aš, kaip vokietis/ė, atlieku išpažintį prieš Jus ir prieš Dievą už mūsų nuodėmę dalyvaujant holokauste ir už mūsų kaltę žydų tautai. Man labai gėda už tai, kas atsitiko, ir aš prašau Jūsų atleidimo. Niekas negalės ištaisyti to, ką mes padarėme.
Aš taip pat atlieku išpažintį prieš Jus ir Dievą už sunkią jūsų tautos patyčių ir kančios nuodėmę krikščionybės vardan; pažeminimus, įskaudinimus, kryžiaus žygius, riaušes, kurie daugelyje šalių buvo vykdomi šimtus metų. Kaip krikščioniui, man gėda, ir aš už tai prašau Jūsų atleidimo. Aš labai atsiprašau už tai.
Tegul Jus laimina Abraomo, Izaoko ir Jakovo dievas.
Aš Jus myliu!“
Šalia paminklo mėtėsi ir keli nedideli lapeliai, kuriuos prašymas atleisti surašytas lietuvių kalba. Jis – lietuvių vardu. Pradžia tokia: „Aš, kaip lietuvis, pripažįstu prieš Dievą ir prieš jus mano tautos nuodėmes ir jos padarytą skriaudą, ypač Antrojo pasaulinio karo metais.“ (Kalba netaisyta).
Kas tai – nuoširdi, bet sunkiai suprantama atgaila po daugiau kaip septynių dešimtmečių už tai, ko ne tik atitaisyti, bet ir ką suvokti sunku? O gal – priminimas apie amžinąją kaltę, kurią bet koks laikas bejėgis ištrinti, išblukinti, sumažinti?
Visaip galima vertinti tokią atgailos formą. Tik aišku, kad kažkas keliauja vasarą po vienas tragiškiausių mūsų praeities vietų ir išpažįsta kaltes taip, kaip moka, sugeba.
Noriu tikėti, kad toji atgaila, net ir po septynių dešimtmečių jaučiant kaltę – nuoširdi ir gili. Gal kam nors nuo jos ir palengvėja... Ypač šiemet, rugsėjo mėnesį, kai visoje Europoje buvo rengiamos Žydų kultūros dienos „Tiltai“.
Tiltai ir tiesiami tam, kad jungtų.