Naujausios
Aplinkai kurti reikia darbštumo ir išmonės
Žagariškių kaime (Joniškio rajonas) gyvenančių Pranciškos ir Klemenso Uogelų daug metų puoselėjama aplinka pateko tarp rajono gražiausių sodybų nugalėtojų. Garbaus amžiaus šeimininkai savo 16,5 aro sklype praleidžia didžiąją laiko dalį: reikia žolę pjauti, nuvytusį gėlės žiedą nuskinti, augalus persodinti, sėklų kitiems metams paruošti, ravėti. Kur vien darbštumo nepakanka, padeda išmonė – taip, akmenukais aplipdžius nunykusios obels kamieną, jis tapo žibinto stovu.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Medingieji bijūnai
Pranciškos ir Klemenso Uogelų sodybą – pirmąją nuo pagrindinio kelio, vedančio į Joniškį, užstoja paties šeimininko prieš daugelį metų sodintų medžių siena. Beržai, eglės, pušys lenkia vieni kitus.
Ši medžių juosta skirta saugoti ne nuo nepageidaujamų žvilgsnių – šeima mielai priima kiekvieną svečią, užsukusį pasigrožėti aplinka – bet nuo atšiaurių vėjų.
16,5 aro sklypą rėmina medinė daili, ruda spalva dažyta tvora, vienoje pusėje prie jos eilėmis susodintos viendienės, jurginėliai, petunijos, prie verandos svyra gausiai žiedais apsipylusi vijoklinė rožė, glaudžiasi lelijos, medėjantys bijūnai, kurių Pranciška pasakoja kažkada gavusi iš pažįstamos porą daigelių ir užsiauginusi. Šių aukštų gėlių vienas kelmas žydėjo per pusę baltais ir rožiniais žiedais. Nuėmusi sėklų padaugino, norinčioms bičiulėms padalijo. Pusiau pilnaviduriai žiedai savo grožiu kerėjo gegužės mėnesį, šiuo metu jau sukrautos sėklų dėžutės.
Bėdos tik dėl dulkių
Verandos duris pravėrę šeimininkai malonioje aplinkoje rytais geria kavą. Tik ne visada gali tuo džiaugtis, nes pro šalį veda žvyrkelis – vienintelė Žagariškių kaimo Raudondvario gatvė, kuria vos pralėkus pakylantys tumulai dulkių nusėda ant gyventojų langų. Jiems labiau patinka dienos, kai nupliaupia lietus.
Tačiau garbaus amžiaus sodybos šeimininkai – 78-erių Pranciška ir 87-erių Klemensas – nesiskundžia: jie spėja ir dulkančius langų stiklus valyti, ir gėlynus puoselėti. Šiemet ypač greitai želia žolė, pievelę tenka dažnai pjauti. Tai – Klemenso darbas, kurį palengvina neseniai įsigyta savaeigė žoliapjovė. Anksčiau turėjo elektrinę, tad vyras ją stumdydavo, o žmona laidą perkėlinėdavo per krūmus, kad nesusipainiotų, neįstrigtų ir netyčia nenupjautų.
Baseinėlis – tarsi simbolinis centras
Šeimininkė pasakoja, kad lankantis vertinimo komisijai gausiai žydėjo juka, iš tolo švietė naujos eglutės metūgės, – tarsi jaunosios rūbas, baseinėlyje skleidėsi vandens lelijos.
Tas nedidelis tvenkinukas, kurio vanduo per vasarą keičiamas bent kelis kartus, kad neimtų žaliuoti – tarsi simbolinis sodybos centras, aplink kurį keliais sluoksniais dėliojasi bendras vaizdas. Arčiau – žemesni augalai, šliaužiantys, toliau – didesni, tarp jų – piramidinė tuja, eglė, tarsi netyčia pačios gamtos ranka įkomponuoti akmenys, žydi begonijos, vietos randa rūtų kelmelis, šeimininkės augintos pelargonijos, melsvės.
Obels kamienas tapo stulpu
Čia pat akį traukia akmeninis stulpas su žibintu. Pranciška Uogelienė nustebina: iš tikrųjų, tai – apmūrytas senos obels kamienas. Vaismedis savo amžių nugyveno, nunyko, tačiau jo kamienas, tarsi specialiai statytas, tiko.
Greta ir Klemenso Uogelos suręsta šešiakampė pavėsinė, šiek tiek primenanti rytietiškus statinius.
Nagingas meistras daug metų dirbo tekintoju, elektriku. Jo gamintos patvarios namų durų spynos.
Žagarės regioninio parko direkcija turėjo tik vieną senovinį Raktuvės koplyčios raktą, buvo sudėtinga juo dalytis. Klemensas pažiūrėjo, įvertino ir – pagamino.
Garbaus amžiaus Uogelos, nors ir silpnokos sveikatos, sodybą tvarko patys. Būna, rytais atsikelia, pasižiūri, koks oras ir, jei nelyja, pirmiau eina į lauką padirbėti. Tik vėliau pusryčiauja.
„Galiu nevalgyti, bet man reikia pasikapstyti“, – šypsosi Pranciška.
Sodyboje galima pamatyti ir vieną kitą skulptūrėlę. Šeimininkai sako patys nė nepirkę, tai vis artimųjų dovanos.
Grožio poreikis lydi nuo jaunystės
Grožio, jaukumo poreikis Uogelas lydi visą gyvenimą.
1958 metais susituokusi ir apsigyvenusi uošvijoje Minčaičių kaime jauna šeima užveisė naują sodą, kūrė pirmuosius darželius. P. Uogelienė mena jai ypač gražius liaudyje vadinamus linelius, kurie žydi įvairių spalvų smulkiais žiedeliais. Apsilankiusios tuometinio Žagarės vykdomojo komiteto atstovės sodybai Minčaičių kaime skyrė pirmąją vietą.
Prie dabartinės sodybos Žagariškių kaime, kur pora gyvena keturis dešimtmečius, taip pat yra kabojusi medinė drožta lenta, liudijanti apie gražiausią seniūnijos sodybą.
Pranciška ir Klemensas užaugino du sūnus Klemensą ir Vidmantą, dukrą Dianą, yra būrys anūkų ir proanūkių. Artimieji siūlosi padėti, tačiau šeimininkai sako suprantantys, kad vaikai savo darbus ir namus turi, todėl, kol pajėgia, nori patys tvarkytis ir gerą pavyzdį kitiems rodyti.
Autorės nuotr.
ŠEIMININKAI: Nors ir garbaus amžiaus, Pranciška ir Klemensas Uogelos kruopščiai prižiūri savo sodybą.
PAVĖSINĖ: Klemenso Uogelos suręsta šešiakampė pavėsinė šiek tiek primena rytietiškus statinius.
BASEINĖLIS: Vaizdą pagyvina baseinėlis.
RAGANĖ: Akį traukia baltažiedė raganė.
SMULKIAŽIEDIS: mulkiažiedis augalas, dedamas į puokštes, papuošia ir sodybą.
KAMIENAS: Šis žibinto stulpas – tai likęs senos obels kamienas, apmūrytas akmenimis.
ŽALUMA: Sodyboje daug žalumos.
TVORELĖ: Prie ruda spalva dažytos tvoros žydi viendienės.
AKMUO: Vienur kitur tarp vešlių augalų tarsi savaime „išdygsta“ akmuo.
JURGINĖLIAI: Žiedais apsipylę mažieji vasariniai jurginėliai.