Naujausios
Alpinistė tebegirdi pražūtingą griūtį
Kirgizijos Tian Šanio kalnuose su lietuvių grupe akmenų griūtį išgyvenusi joniškietė Emilija Karoblytė dar tebegirdi griausmingą dundėjimą, atnešusį nelaimę alpinistams iš Lietuvos. Viena grupės narė žuvo, kita buvo sužeista. Sekmadienio vakarą namus pasiekusi joniškietė „Šiaulių kraštui“ sakė, kad kalnai neapsakomai gražūs ir lygiai taip pat – negailestingi.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Liūtis, tamsa ir dundesys
„Ar žinote, kad išpranašavote mano ateitį?“ – klausimu pokalbį pradėjo joniškietė Emilija Karoblytė.
Iš nenuspėjamų Kirgizijos kalnų, pražudžiusių vieną lietuvių alpinistę, grįžusi mergina praėjusiais metais „Šiaulių kraštui“ pasakojo apie pirmąją savo gyvenime įveiktą 4044 metrų aukščio viršukalnę Kaukaze. „Kalnai užgriuvo netikėtai“ ("Šiaulių kraštas“, 2014 10 11) – tokiu pavadinimu tąsyk pasirodė straipsnis laikraštyje, reiškęs tik tai, kad alpinizmas jos gyvenime buvo staigmena.
Dabar kalnai iš tiesų griuvo.
„Tai buvo baisi liūtis, nakties tamsa ir dundesys. Pirmą sekundę nieko nesusigaudai, suvoki, kad iššokti iš palapinės negali, reikia pirma išlįsti iš miegmaišio. Čiumpi rūbus, kurie dar sausi. Palapinės lentynėlė nulenkta, akmuo pralėkė kažkur pro šoną. Viskas truko kelias akimirkas, keliolika ar keliasdešimt sekundžių, tačiau laiko nebesuvoki. Viskas tarsi sulėtintoje filmo juostoje, išsitęsia iki begalybės“, – išgyvenimais dalijasi Emilija.
Bandė susisiekti su pagalbos tarnybomis
Palapinėje tą liepos 29-osios naktį miegoję dar trys bendražygiai iš pradžių atsiliepė šūksniais, kad viskas gerai. Emilija taip pat buvo sveika, bet netoliese gulėjusi mergina užčiuopė kažką lipnaus. Pašvietus žibintuvėliu paaiškėjo, kad jai praskelta galva, bėga kraujas. Alpinistė sąmonės neprarado.
Antrai grupės palapinei akmenų kliuvo daugiau. Ten sužalota viena mergina. Pirma žinia – lūžo koja. Tačiau jos būklė vis prastėjo. Netrukus į Lietuvą atskriejo žinia apie žūtį.
Užklupus atšiauriam orui, siaučiant lietui, vėliau – pradėjus dribti šlapdribai ir sniegui, judėti niekur nebuvo įmanoma. Tik bandyti susisiekti su pagalbos tarnybomis ir laukti.
Grupės vadas palydoviniu telefono ryšiu skambino draudimo bendrovei, gelbėtojams, į artimiausią turistinę bazę.
Sraigtasparniui skristi oro sąlygos buvo nepalankios.
Grupės nariai po nemiegotos nakties jautėsi kaip apduję. Dalis įrangos suniokota, sulankstytos prie batų tvirtinamos alpinistinės „katės“ – specialūs įtaisai su smaigais, sulamdytas puodas, kuriame virdavo arbatą.
Pirmiausia paskambino mamai
Kiekvienas norėjo nuraminti Lietuvoje esančius artimuosius. Mamai paskambinusi Emilija Karoblytė džiaugiasi aplenkusi televizijos žinias ir interneto naujienas. Valanda vėliau artimieji jau būtų perskaitę apie žūtį Kirgizijoje pirmosiose informaciniuose tinklalapiuose pasirodžiusiose žinutėse.
Pasak Emilijos, į kalnus išvykusio žmogaus skambutis į namus jau yra įspėjamasis ženklas. Kai viskas gerai, dažniausiai nebūna jokių žinių, nes dideliame aukštyje neveikia mobieji telefonai.
Lietuviai sušildė gerumu
Rytą iš daugiau kaip trijų kilometrų aukštyje esančios kalnų perėjos (žemesnė vieta tarp viršukalnių – aut. past.) alpinistų grupė nusileido į slėnį. Sužvarbę, šlapiais rūbais džiaugėsi galėdami išsimaudyti karštose apie 40 laipsnių temperatūros versmėse.
Ypač gerumu sušildė kita lietuvių grupė, kuri jau buvo nukeliavusi toliau, bet, sužinojusi apie nelaimę, grįžo ir pasitiko septynis alpinistus karšta koše, padėjo nešti permirkusias ir dėl to dvigubai sunkesnėmis tapusias kuprines.
Atvykusi mašina Tian Šanio išbandymą patyrusią grupę nuvežė į turistinę bazę Karakolo mieste. Sekmadienį alpinistai parskrido į Lietuvą.
Iš tolo gėrėjosi „bėgančiais“ akmenimis
Nelaimės niekas nenujautė. Nors Tian Šanio kalnai – ne pradedančiųjų zona, jie išsiskiria vadinamaisiais „gyvais akmenimis“, kai visai patvariai atrodantis luitas įsikibus gali nudardėti žemyn, kelionė atrodė sėkminga. Prieš nelaimę matydama tolumoje nuo viršukalnių „bėgančius“ akmenis, slenkančias sniego lavinas, joniškietė negalėjo atsigėrėti kerinčiu vaizdu.
„Dvi savaites iki griūties turėjome nuostabų žygį. Švietė saulė, buvo ramu, prieš akis vėrėsi kalnų erdvės iki horizonto. Vieni įveikė dvi, kiti – tris viršukalnes. Aš įkopiau į 4250 metrų aukščio Gedimino Akstino, vieno iš alpinizmo Lietuvoje pradininkų, vardu pavadintą smailę ir į Dotnuvą, kuri iškilusi 4284 metrus. Tian Šanis lietuviams pažįstamas, tad ne viena viršukalnė pavadinta skambiais, mums mielais vardais“, – „Šiaulių kraštui“ sakė joniškietė.
Sunku suvokti realybę
Diena prieš lietuvės gyvybę nusinešusią griūtį buvo niūri, lynojo lietus. Iš pradžių nestiprus, vėliau jis tapo liūtimi. Perėjoje buvo likę apie 50 metrų nusileisti žemyn, kai sutemo. Kalnuose tamsa greitai apgaubia. Rizikuoti nepatartina, gali patekti į kokį plyšį, įstrigti, nors atstumas ir atrodo juokingas.
Akmenų griūtys paprastai vyksta saulei tekant arba leidžiantis, o šįkart užklupo naktį.
Į gimtus namus grįžusi Emilija Karoblytė prisipažino: „Kur einu, ką darau – pagaunu save galvojant: išvykome aštuoni, o grįžome septyniese. Sunku tai suvokti. Iki šiol kalnuose būdavo visa paletė pojūčių: euforijos, adrenalino, nervų galūnių pakutenimo, palaimingos ramybės, bet niekad nesu jautusi baimės. Iki tos siaubingos nakties, kai suvokiau, kad vieną kartą galiu negrįžti. Baisiausia, kai supranti, kad ne viskas priklauso tik nuo tavęs – saugių kalnų nebūna, juose grožis ir pavojus eina koja kojon.“
Kalnai – nepagydoma liga
Joniškietės alpinistės mama, draugai sako nebeišleisiantys jos į pavojingas keliones, tegul laipioja po Medvėgalį ar Šatriją – pakaks. Tačiau iššūkių mėgėja atvirauja: kas pabandė kartą ir „užsikabino“, suserga nepagydoma kalnų liga. Nuo jos gali gydytis tik kalnais.
Nuo likimo nepabėgsi: juk ir gatve einant ant galvos gali plyta užkristi, – teigia Emilija. Praėjusiais metais ji tuo įsitikino Lenkijos Tatruose, kai tarsi iš niekur atskridęs akmuo vienai keliautojai sulaužė šešis šonkaulius.
Kalnus pamilo prieš trejus metus
E. Karoblytės gyvenime kalnai atsirado prieš trejus metus, kai draugai pasiūlė kopti į Alpes Italijoje. Niekada alpinizmu nesidomėjusi, nesitreniravusi mergina nusprendė priimti išbandymą.
Materhornos viršukalnės, esančios 4778 metrų aukštyje, Emilija tada nepasiekė, sustojo ties 3800 metrų riba. Bet leistis kalnais visada sunkiau nei kilti: traukte traukia atsivėrusi svaiginanti gelmė. Tąkart ją nuo keliautojų akių paslėpė užslinkęs tirštokas rūkas.
Po to sekė antras žygis į Alpes, o praėjusiais metais joniškietė išpildė tris savo svajones vienoje kelionėje: aplankė Maskvą, pusantros paros dardėjo traukiniu ir, vadovaujant vilniečiui alpinistui Algimantui Jucevičiui, užkopė į pirmąją savo gyvenime 4044 metrų aukščio Dychnyaušbašy viršukalnę Kaukazo kalnuose, iš kur regėjo Elbruso „kepurę“.
Emilijos KAROBLYTĖS albumo nuotr.
KALNAI Emilija Karoblytė, Tian Šanyje įkopusi į 4 284 metrų Dotnuvos viršūnę, nė nenujautė, kad teks patirti akmenų griūtį.
PRADŽIA: Joniškietė Emilija Karoblytė pasakoja, kad dvi savaites iki akmenų griūties Tian Šanio kalnuose lepino puikus oras, o kažkur tolumoje nuriedantys „gyvieji“ akmenys ar sniego lavinos atrodė kerintis vaizdas.
PERSPĖJIMAS: Emilija kalnais „susirgo“ prieš trejus metus, bet po įvykio Kirgizijos kalnuose mama ir draugai perspėjo išleisiantys ją tik ant Medvėgalio ar Šatrijos kalno.
