Naujausios
Lino šventė. Saviraiška ar lino mirties minėjimas?
Kiekvienais metais Budraičiuose rengiama unikali, vienintelė tokia Lietuvoje Lino šventė. Šiemet ji rengta jau dvyliktą kartą. Vieni šią šventę vadina lino mirties metinių minėjimu, kiti – bendruomenių galimybe susitikti, pabendrauti. Galiausiai – tai puiki kaimo žmonių saviraiškos priemonė.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kadangi pagrindinis Lino šventės krūvis tenka seniūnijoms ir bendruomenėms, šiuose pasvarstymuose remsiuosi seniūnijų atstovų nuomone. Nuomonės – labai įvairios.
Šių metų Lino šventėje dalyvavusi Kelmės apylinkių seniūnijos socialinė darbuotoja Aldona Kalninkienė abejojo, ar reikalinga Lino šventė, kai Lietuvoje jau nebėra lino. Juolab kad organizacinis krūvis nemažas. Sunku sukviesti žmones. Seniūnaičiai ir bendruomenių pirmininkai turi nemažai vargti, kol sustyguoja visas šventės smulkmenas. Seniūnija turi paruošti savo kiemelį su tradiciniais šio krašto valgiais, pristatyti krašto amatininkus. Nelengva žmones prikalbinti. Ir lėšų juos nuvežti į šventę reikia.
Šaukėnų seniūnijos vyriausioji specialistė Jūratė Mačernienė įsitikinusi, jog idėja – labai graži ir gera. Tačiau ją įgyvendinti tikrai nelengva. Seniūnijos žmonėms tenka dalyvauti ne vienoje šventėje: ir liaudies meno, ir Lino, ir žemdirbių, ir seniūnijos. Jie pavargsta. Galiausiai ir finansinė šios šventės pusė seniūnijoms – skausminga. „Gal reikėtų sujungti šią šventę su kokia nors kita? Pavyzdžiui, su žemdirbių švente, ją kiek paankstinus“, – svarstė J. Mačernienė.
Be didelio entuziazmo apie Lino šventę kalbėjo ir Tytuvėnų miesto seniūnijos socialinė darbuotoja Rima Maslianikienė: „Svečiams šventėje gal ir įdomu, ir smagu, bet jos rengėjams – sudėtinga.“
Tačiau daugelis bendruomenių atstovų: auksarankių, tautodailininkų, dainininkų ir šokėjų džiaugiasi galėdami pasirodyti bent per Lino šventę. „Mūsų krašto žmonės mielai ruošiasi šventei. Pasidalija darbais. Vieni gamina maistą, kiti organizuoja parodėlę, treti ruošiasi koncertui. Bendruomenės labai patenkintos, kad gali tokioje unikalioje šventėje pristatyti savo darbelius, pabendrauti, susitikti, pasilinksminti. Juk kaimo žmonėms išeigos – gana retos“, – pasakojo Užvenčio seniūnijos socialinė darbuotoja Virginija Žilakienė.
Pakražančio seniūnas Alfonsas Sakalauskas tvirtai įsitikinęs, kad šventės reikalingos. Aišku, tai kainuoja pastangų, bet kaimo žmogui gal tai vienintelis būdas saviraiškai. Seniūno nuomone, tik vieta šventei parinkta per toli nuo rajono centro. Galėtų būti rengiama Kelmėje, tuomet visiems būtų paprasčiau atvažiuoti.
Tytuvėnų apylinkių seniūnijos vyriausiasis specialistas Teisutis Majauskas tvirtino, jog Lino šventė ugdo tautiškumą ir patriotiškumą. Joje patiriame daugiausia lietuviškumo. Tai šventė, kurioje gali prisistatyti kiekvienas rajono kraštas. Juk ir viename rajone kaimai skirtingi su skirtingais papročiais ir šnektomis.
„Tai renginys, kuris jungia atskirus rajono kampelius, padeda žmonėms susitikti, pabendrauti, – sakė T. Majauskas. – Galiausiai tie seniūnijų kiemeliai – puiki proga pagerbti, kitiems parodyti ir bendrai pasidžiaugti kaimų šviesuoliais, auksarankiais, kūrėjais, šeimininkėmis, saviveiklininkais. Juk jokioje kitoje šventėje seniūnijų kiemelių nėra. Manau, jog tokia šventė reikalinga ne tik mūsų rajonui, bet ir valstybei. Ne veltui ji tokia šalyje vienintelė.“
Autorės nuotr.
KIEMELIS: Užventiškių kiemelį puošė šiaudinis ožys, senovinė žiobrių tvora, vietos kūrėjų paveikslai bei dekupažo pavyzdžiai.
SENIŪNAI: Prie Lino šventės organizavimo daugiausia prisideda seniūnai. Šiemet jie apdovanoti padėkos raštais.
ŠOKIS: Tautiškumo akcentas – tytuvėniškių šokis.
PROGA: Kražių daininkės tvirtino, jog šventė – tai proga pasirodyti, ką sugeba ir ką išmoko per dažnas repeticijas.
TAUTODAILININKAS: Vaiguviškis tautodailininkas Aivaras Norbutas savo medžio darbuose akcentuoja Kelmę. Šventė ir jam proga parodyti kelmiškiams savo darbus.
REPETICIJA: Kukečių dainininkai repetuoja čia pat, pievutėje.