Naujausios
Gimtinės trauka parvedė į Lietuvą
Stupurų kaime (Joniškio rajonas) su šeima gyvenanti Lina Vyšniauskaitė valdo apie 90 hektarų ūkį ir vadovauja vietos kaimo bendruomenei. Du sūnus su vyru Tomu auginanti moteris, beveik prieš dešimtmetį finansinę gerovę ir stabilumą susikūrusi Danijoje, gyvenimą pasirinko Lietuvoje, nes norėjo, kad vaikai kalbėtų gimta kalba ir išlaikytų savo tapatybę.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Linos Vyšniauskaitės ir jos vyro Tomo namai Stupurų kaime iš tolo šviečia ryškiai geltona spalva. Taip pat dažytas ir ūkio pastatas. Į pievelės žalumą vingiais įsirėžia trinkelėmis žaismingais ratais klotas kiemas. Toks jis – atsitiktinai, nes šeimininkė jokiu būdu neleido prie kelio nupjauti aukštos, dailios pušies.
Statybininkams teko suktis iš padėties – ir sukurti naują sodybos grafinį vaizdą, kuriame užtenka vietos močiutės darželiui su lelijomis, jos mėgstamomis gėlėmis ir baseinėliui, senoms galingoms liepoms, vaikų sūpynėms ir jiems skirtiems ąžuoliukams.
Būtent sūnūs beveik prieš dešimtmetį paskatino Liną grįžti į Lietuvą, nors Danijoje ji turėjo būstą, darbą ir jau puoselėjo planus įkurti privatų vaikų darželį.
„Planavau į grupę priimti 6–7 vaikus. Taip kartu būčiau susikūrusi sau darbo vietą, buvusi su sūnumi, o iš prižiūrimų vaikų tėvų surinkusi mokestį bei gavusi paramą iš savivaldybės. Viskas legalu ir tvarkinga, nes per septynerius metus Danijoje turėjau nuolatinę vizą gyvenimui, puikiai išmokau kalbą“, – prisimena Lina Vyšniauskaitė.
Tačiau po ilgų apmąstymų ir pokalbių su vyru Tomu, kuris taip pat kurį laiką dirbo Danijoje, nusprendė grįžti į gimtąją šalį.
Skraidyti vienam pas kitą neatrodė pats tinkamiausias gyvenimo kelias, o norėjosi, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, kad persiimtų sava kultūra, suvoktų savo identitetą.
Nors grįžusią į Lietuvą kai kurie draugai pasitiko nuostaba ir klausimais: "Kodėl? Juk ten susikūrei gerovę?", Lina turėjo atsakymą: jei turi rankas ir kojas, gerą gyvenimą gali pabandyti kurti ir Lietuvoje.
„Kiekvienas pragyvenimo lygį vertina skirtingai. Jeigu nori važinėti paskutinės laidos „Lexus“ automobiliu, 90 hektarų (dalis šeimos žemės nuosava, dalis – nuomojama – aut. past.) ūkio turbūt nepakaks. Tačiau jei vertini kitus dalykus, sugebi susikurti dvasinį komfortą, tai tampa nebesvarbu“, – „Šiaulių kraštui“ teigė moteris.
Lina, Lietuvoje baigusi filologiją, Danijoje per septynerius metus jau buvo įgijusi ekonomikos žinių, svečioje šalyje pasirinkusi prekybos mokslus.
Į Daniją ji išvyko pavadinta bičiulės. Norėjo vasarą užsidirbti pinigų skindama braškes. Tačiau anuomet, 1999-aisiais, visus tos šalies braškynus buvo „okupavę“ rytiečiai: kinai, vietnamiečiai, korėjiečiai.
Merginos nusprendė keltis į miestą, Odensėje įsidarbinti kavinės ar restorano indų plovėjomis, pagalbininkėmis ar padavėjomis.
Planui pavykus Lina pradėjo mokytis danų kalbos. Lankė užsiėmimus, išlaikė danų kalbos valstybinį egzaminą.
Grupėje susirinko įvairių tautybių žmonių, tarp jų buvo lietuvių, rusų, arabų. Ten Lina išmoko pirmąsias tolerancijos pamokas.
Musulmonai turėjo savo kampelį, kur pertraukų metu eidavo melstis, ir niekas jiems netrukdydavo, nesišaipydavo. Jie taip pat kitiems netrukdė ir nepiršo savos religijos. Lietuvė sako nesusidūrusi su agresyviais kitatikiais žmonėmis, jos pačios pamėgta kirpėja buvo iranietė.
Todėl dabar, kai diskutuojant apie imigrantų priėmimą Lietuvoje kartais išlenda neigiama lietuvių nuostata, esą privažiuos teroristų, išlaikytinių, moteris taip nemano.
„Bendravau ir su skirtingų tautybių gydytojais, ir su darbininkais. Viskas priklauso nuo žmogaus išsilavinimo, kultūros, nuo jo gebėjimo būti asmenybe, o ne instinktų valdomu gyvūnu“, – sako Lina.
Lietuvė Danijoje mokėsi prekybos koledže. Dvejus metus gilino žinias kaip gimnazijoje, o trečiais metais prasidėjo profesiniai mokslai. Jie labai patiko, nes suteikė daug praktikos. Studentė iš karto dirbo prekybos centre, kur gaudavo algą, leidusią išlaikyti save bei būstą ir lankyti paskaitas.
Studentai mokėsi apie Danijoje gaminamus produktus, jų sudėtį, gamybos procesą, ekologiją, važiavo ir į Vokietijos prekybos centrus.
Parvažiavusi į Lietuvą L. Vyšniauskaitė svajonę apie vaikų darželį bandė realizuoti ir gimtajame krašte. Netiesiogiai, bet prisidėdama prie Gasčiūnų pagrindinės mokyklos direktoriaus Stasio Rimdžiaus bei pavaduotojos Sigitos Užkuraitienės planų kurti kaimo darželį prie jų vadovaujamos ugdymo įstaigos.
Lina Vyšniauskaitė ten paliko didelį įdirbį. Sūnui nebuvo nė metų, kai ji pradėjo važinėti į Gasčiūnus, kur kas rytą pasitikdavo 20 ikimokyklinio amžiaus vaikų. Kol susirinko visas kolektyvas, buvo jų auklėtoja, šeimininkutė ir valytoja.
Kai kuriems mažyliams grupė tapo tarsi išganymu. Net ir tvarkingos šeimos per gyvenimo rūpesčius bei darbus ne visada atranda laiko ar nepakankamai įdeda pastangų juos ruošdami mokyklai. Tad darželyje jie įgyja pirmuosius įgūdžius, mokosi disciplinos, tvarkos, bendravimo.
Šeimai susilaukus antro sūnaus Jokūbo, mama liko namuose. Sudėtinga suderinti darbą Gasčiūnuose ir vaikų vežiojimą į darželį bei mokyklą mieste. Juolab kad ūkyje taip pat reikalų pakanka.
Lina ir Tomas, kaip daugelis Joniškio krašto ūkininkų, verčiasi augalininkyste: augina kviečius, rapsus, pupas, žirnius, kukurūzus.
Kadangi pradėjusi verstis žemės ūkiu Lina pateko tarp jaunųjų ūkininkų, galėjo pretenduoti į paramą įsikurti. Vėliau parengusi du projektus ir pagal juos gavusi lėšų šeima įsigijo mobilią grūdų džiovyklą, teleskopinį krautuvą. Kadangi vyro sesers šeima taip pat ūkininkauja, plėtoja pienininkystės ūkį, jie pagal panaudos sutartį dalijasi technika. Taip lengviau verstis.
Lina – miestietė, augusi Joniškyje, studijavusi ir baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių universitete. Ar nebuvo baugu imtis ūkininkavimo?
„Toks ir baugumas. Paveldėjome senelių žemės, reikėjo su ja kažką daryti. Turi turėti tikslą ir daug optimizmo imdamasis dirbti žemę“, – sakė Lina.
Šiuo metu Lina vadovauja Stupurų kaimo bendruomenei, perėmusi jos vairą iš ilgametės pirmininkės Loretos Česnauskienės.
Naujoji vadovė planuoja kaime įrengti lauko treniruoklių aikštelę, svarsto apie kaimo kolekcionierių eksponatų nuolatinę ekspoziciją.
Lina suranda ir daugiau veiklos. Šiemet kartu su doktorante Aurelija Čekuolyte ir dr. Aušra Kaikaryte vedė paskaitą apie keiksmažodžius lietuvių kalboje Panevėžio moterų kalėjime.
Kitą sykį ji surengė mokiniams ekskursiją po vyro sesers ūkį. Kad vaikams būtų įdomiau, organizavo konkursą apie fermoje laikomų karvučių vardus, vaišino pieno gaminiais, kokteiliais, o vaikai turėjo atspėti, kokie tai produktai.
Autorės nuotr.
SVETUR: Stupurų kaime su šeima gyvenanti Lina Vyšniauskaitė Danijoje praleido septynerius metus, dirbo prekyboje, o paskutiniaisiais metais jau ruošėsi ten įkurti vaikų darželį.
DARBAI: Lina Vyšniauskaitė, nors valdo 90 hektarų ūkį ir vadovauja kaimo bendruomenei, randa laiko sodybai puoselėti.
NAMAI: Jaukūs šeimos namai ir ūkio pastatas šviečia geltona spalva, sutvarkyta aplinka.
Asmeninė nuotr.
PASIRINKIMAS: Lina Vyšniauskaitė su vyru Tomu pasirinko gyvenimą Lietuvoje, nes norėjo, kad vaikai kalbėtų lietuviškai.