Ge­ru­mo do­zė – di­džiau­sia do­va­na

Gar­du­my­nai se­ne­liams

Se­nat­vę ly­din­čias ne­gan­das, vie­ni­šu­mą žmo­gus la­biau­siai pa­jau­čia ar­tė­jant šven­tėms, kai jų lau­ki­mo džiaugs­mą nu­slo­pi­na vie­nat­vė, ar­ti­mų­jų il­ge­sys.

Ir kaip nu­švin­ta vie­ni­šo se­no­lio akys, kai jo na­muo­se kas nors ap­si­lan­ko, iš­klau­so, pai­ma už ran­kos, pa­glos­to. Kad ir jam sve­ti­mas žmo­gus.

"Pas mus la­biau įpras­ta ge­ru­mu da­lin­tis prieš Ka­lė­das. O mes pa­ma­nė­me, kad, bun­dant gam­tai, vie­ni­šas žmo­gus dar la­biau pra­de­da jaus­ti sa­vo vie­nat­vę.

Priešš­ven­ti­nį šur­mu­lį pa­jau­čia tie, ku­rie tu­ri drau­gų, ko­le­gų, ar­ti­mų­jų. O vie­ni­ši žmo­nės prieš šven­tes dar la­biau už­si­da­ro sa­vy­je ir sa­vo vie­nat­vė­je. To­dėl ir su­gal­vo­jo­me: pra­skaid­rin­ki­me vie­ni­šų se­nu­kų nuo­tai­kas prieš Ve­ly­kas", – apie su­ma­ny­tą ge­ru­mo ak­ci­ją kal­bė­jo Lie­tu­vos pro­ba­ci­jos tar­ny­bos Šiau­lių re­gio­no sky­riaus Rad­vi­liš­ky­je spe­cia­lis­tė Vil­ma Ba­ne­vi­čie­nė.

Į ak­ci­ją "Ge­ru­mo mai­nai" Pro­ba­ci­jos tar­ny­bos pa­rei­gū­nai pa­kvie­tė ir tar­ny­bos prie­žiū­ro­je esan­čius nu­teis­tuo­sius. Jie ne tik ke­pė kek­siu­kus, bet ir ant po­pie­ri­nių gė­ly­čių pa­ra­šė se­ne­liams ­lin­kė­ji­mus.

"Kai pa­sa­kė­me, kam bus skir­ti tie pa­lin­kė­ji­mai, neat­si­ra­do nė vie­no, ku­ris bū­tų ne­pa­no­ręs ra­šy­ti ar pa­si­juo­kęs iš to. Kiek­vie­nas lin­kė­jo to, kas jam at­ro­dė, jog tai ga­li bū­ti svar­bu vy­res­niam žmo­gui.

Vie­ni lin­kė­jo svei­ka­tos, ki­ti – lai­mės, o kas – ge­rų na­mų, di­des­nių pen­si­jų ir ne­liū­dė­ti", – apie ruo­ši­mą­si "ge­ru­mo mai­nams" pa­sa­ko­jo V. Ba­ne­vi­čie­nė.

Pa­siū­ly­mą da­ly­vau­ti kek­siu­kų ke­pi­mo ak­ci­jo­je mie­lai priė­mė Rad­vi­liš­kio tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­ky­mo cent­ro mo­ki­niai bei dar­buo­to­jai. Sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus dar­buo­to­jai pa­siū­lė se­nu­kus, ku­riuos bū­tų ga­li­ma ap­lan­ky­ti.

Ke­pė "kon­kur­si­nius" kek­siu­kus

Į Rad­vi­liš­kio tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­ky­mo cent­ro vir­tu­vę su­si­rin­ku­sius kek­siu­kų ke­pė­jus – Pro­ba­ci­jos tar­ny­bos dar­buo­to­jus, tar­ny­bos pri­žiū­ri­mus as­me­nis bei cent­ro moks­lei­vius pa­si­ti­ko vieš­bu­čio dar­buo­to­jo spe­cia­ly­bės mo­ky­to­ja Rai­mon­da Bar­kaus­kie­nė.

Taip jau su­ta­po, jog dvi cent­ro moks­lei­vės kaip tik tą­dien ruo­šė­si ki­tą die­ną Vil­niu­je vyk­sian­čiam pro­fe­si­nio meist­riš­ku­mo kon­kur­sui. Už­duo­tis kon­kur­so da­ly­viams ir bu­vo – iš­kep­ti kuo ska­nes­nius ve­ly­ki­nius kek­siu­kus.

"Se­ne­liams kep­si­me to­kius pat kek­siu­kus, kaip ir kon­kur­sui. Be abe­jo, kon­kur­se juos la­biau pa­puo­ši­me, pa­nau­do­si­me įdo­mes­nių įda­rų, ta­čiau kek­siu­kų teš­la bus ly­giai to­kia pa­ti.

Ga­liu pa­gir­ti, kad šie kek­siu­kai pui­kiau­siai iš­si­lai­ko vi­są sa­vai­tę, tad jei­gu se­ne­liai jų iš kar­to ir ne­su­val­gys, jie su­lauks ir Ve­ly­kų", – pil­da­ma ra­zi­nas, aguo­nas ir rie­šu­tus – prie­dus se­ne­liams skir­tiems kek­siu­kams, sa­kė kon­di­te­rė.

Pri­žiū­ri­mi pa­ty­ru­sios meist­rės, į dar­bą įsi­jun­gė vi­si ke­pė­jai. Ki­tą die­ną R. Bar­kaus­kie­nė pri­si­pa­ži­no: "Iš pra­džių jau­čiau tam tik­rą ne­ri­mą, kai su­ži­no­jau, jog kar­tu dar­buo­sis su tei­sė­sau­ga rei­ka­lų tu­rė­ję as­me­nys.

Bet ne­ri­mas bu­vo per­tek­li­nis – ne­bu­vo jo­kių ne­su­sip­ra­ti­mų. Vi­si vie­no­dai dar­ba­vo­si, klau­sė, jei ko ne­sup­ra­to, o vie­na mo­te­ris sa­kė, jog na­muo­se pa­ti Ve­ly­koms pa­mė­gins iš­kep­ti to­kių pat gar­du­my­nų, ku­rių ga­vo ir lauk­tu­vėms", – sa­kė dar­bams va­do­va­vu­si kon­di­te­rė.

Kiek­vie­nas – su sa­va gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja

Kai į per­ma­to­mas dė­žu­tes su­gu­lė iš­kep­ti ska­nu­my­nai, kai bu­vo su­ra­šy­ti vi­si pa­lin­kė­ji­mai se­ne­liams, Pro­ba­ci­jos tar­ny­bos dar­buo­to­jai ka­tu su dviem sa­va­no­riais iš­si­ruo­šė į ke­lią.

Vie­nas eki­pa­žas vy­ko pas Šiau­lė­nų ir Šau­ko­to se­niū­ni­jo­se gy­ve­nan­čius se­ne­lius, ki­tas ap­lan­kė Ty­ru­lių ir Rad­vi­liš­kio se­niū­ni­jų se­no­lius. Per pus­die­nį su do­va­no­mis bu­vo ap­lan­ky­ti 26 vie­ni gy­ve­nan­tys šių se­niū­ni­jų gy­ven­to­jai. Kiek­vie­nas – su skir­tin­ga gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja ir vi­si – su džiaugs­mu pa­si­tin­kan­tys ne­ti­kė­tus sve­čius.

Kai ku­rie iš ap­lan­ky­tų­jų – vi­siš­kai vie­ni. Ki­tus lan­ko ar­ti­mie­ji. Vie­ni daž­niau, ki­ti – tik ret­kar­čiais. Pas kiek­vie­ną iš 26 se­no­lių po­rą kar­tų per sa­vai­tę atei­na so­cia­li­nė dar­buo­to­ja. Nu­per­ka mais­to pro­duk­tų, vais­tų, šiek tiek pa­bend­rau­ja ir išei­na pas ki­tus se­nu­kus.

Ar to jiems pa­kan­ka? Mi­ni­ma­liems po­rei­kiams pa­ten­kin­ti – taip.

Bet ko­dėl ta­da 86-erių Liu­ci­ja taip gai­liai ver­kia, kad net jau­nam vy­rui iš Pro­ba­ci­jos tar­ny­bos su­spau­džia šir­dį?

O mes, ar ne per ma­žai pa­ro­dom dė­me­sio sa­vo ar­ti­mie­siems?

Tris sa­vo sū­nus pa­lai­do­ju­si se­no­lė li­ko vie­nui vie­na. Mar­ti po vy­ro mir­ties any­tą pa­mir­šo. Mo­čiu­tė pri­si­pa­žįs­ta: du kar­tus no­rė­ju­si išei­ti iš gy­ve­ni­mo, bet die­vu­lis nei pir­mą, nei ant­rą kar­tą jos ne­pa­siė­mė.

De­vy­nias­de­šimt­me­tė mo­čiu­tė Kris­ti­na – ki­to­kia. Ji – op­ti­mis­tė. Dai­ną pa­dai­na­vo, pa­si­gy­rė, kad daug jų mo­ka, to­dėl bū­tų gai­la, jei į ka­pus jas tek­tų nu­si­nešt, ne­pa­si­da­li­jus su ki­tais.

Jai links­miau – nors ir gy­ve­na vie­na, bet ret­kar­čiais su­lau­kia už­sie­ny­je gy­ve­nan­čių sa­vo vai­kų.

"Pa­lau­kit, tuoj pa­ro­dy­siu sa­vo anū­kų nuo­trau­kas. Va, ko­kie gra­žuo­liai. Pra­šau, kad tik dau­giau nuo­trau­kų pri­da­ry­tų. Pa­var­tau, pa­si­žiū­riu", – gruob­lė­to­mis ran­ko­mis nu­glos­ty­tas nuo­trau­kas ro­do se­no­lė.

Ji, vi­są gy­ve­ni­mą dir­bu­si dau­giau vy­riš­kus dar­bus – vai­ruo­to­ja dur­py­ne, aku­mu­lia­to­rių tai­sy­to­ja, žiū­rė­da­ma į fo­to­nuot­rau­ko­se be­si­šyp­san­čius ar­ti­muo­sius, tam­pa to­kia pa­žei­džia­ma ir tra­pi.

Dar vie­na ap­lan­ky­to­ji – ne­ga­lios su­var­žy­ta bu­vu­si kir­pė­ja. Ji ir da­bar, sa­ko, die­ną pra­de­dan­ti ne nuo pus­ry­čių, o nuo "pa­si­tvar­ky­mo". To­dėl ir sve­čius pa­si­tin­ka pa­suk­tais plau­kais, pa­da­žy­to­mis lū­po­mis, tam­siai nu­brėž­tais an­ta­kiais.

Šilt­na­my­je be­si­su­kio­jan­ti 82-ejų Zo­fi­ja Da­nu­tė pa­juo­kau­ja: "Aš kai­me li­kau prie tų jau­nes­nių. Vie­nas kai­my­nas pa­si­mi­rė, ki­ti – už­sie­ny­je, o mes čia – su Pu­pa. Taip pa­va­di­nau prieš ke­lias die­nas pas ma­ne pri­kly­du­sį ir čia pa­si­li­ku­sį šu­ne­lį".

Šiai sen­jo­rai šven­tės bus sma­ges­nės: jos na­mai pri­gu­žės ar­ti­mų­jų – lau­kian­ti ne tik anū­kų, bet ir proa­nū­kių. Ta­čiau ir ją pra­džiu­gi­no vieš­nių įteik­tos do­va­nos – kek­siu­kai su pa­lin­kė­ji­mais.

Ne bui­tis le­mia vie­ni­šu­mą

Po ap­si­lan­ky­mų pas se­no­lius Pro­ba­ci­jos tar­ny­bos dar­buo­to­jų ir kar­tu su jais vy­ku­sių sa­va­no­rių ke­lio­nė na­mo bu­vo ne­be to­kia kaip ry­tą.

"Iš jų ga­vo­me to­kią ge­ru­mo do­zę... Apie se­ne­lius kal­bė­jom ir va­žiuo­da­mi na­mo.

Ne vi­sų ap­lan­ky­tų se­ne­lių bui­tis bu­vo var­ga­na, bet vie­ni­šu­mas skli­do nuo dau­ge­lio. Pa­gal­vo­jo­me: o mes, ar ne per ma­žai pa­ro­dom dė­me­sio sa­vo ar­ti­mie­siems?", – re­to­riš­kai svars­tė V. Ba­ne­vi­čie­nė.

O ska­nu­my­nus se­ne­liams mo­kiu­si kep­ti R. Bar­kaus­kie­nė ki­tą die­ną re­dak­ci­jai pa­si­džiau­gė: kon­kur­se cent­ro moks­lei­vių iš­kep­ti kek­siu­kai lai­mė­jo ant­rą­ją vie­tą.