Naujausios
Gyventi grįš į Tėvynę
Lina ir Robertas Mozeriai grįžo poros savaičių atostogų į Lietuvą. Jų namai šiuo metu Jungtinėje Karalystėje, Leico mieste. Ten jauna šeima jau nusipirko namą. Augina trejų metukų dukrelę Inesą.
Per porą savaičių vos spėję aplankyti tėvus ir giminaičius, jie vėl išskris. Tačiau tvirtai žino, jog ne visam laikui. Gal metams, gal dvejiems...
Paskui grįš į Lietuvą, nors čia bus sunkiau negu Anglijoje. Bet ten jie tik dirba. Gyventi nėra kada. Gyventi reikia grįžti į Tėvynę.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Tėvų namai Pakražančio seniūnijos Butkiškės kaime. Prieš kelias dienas iš Jungtinės Karalystės į namus su vyru ir dukrele grįžusi Lina Mozerienė mėgaujasi ramybe, lėta laiko tėkme, buvimu su mama ir kitais artimais žmonėmis.
Į Angliją jauna moteris išvažiavo vos baigusi Šiaulių universitetą. Studijavo ekologiją. Tačiau darbo pagal specialybę net neieškojo. Jungtinėje Karalystėje jau metus gyveno ir dirbo jos draugas, būsimas vyras Robertas. Jis laukė atskrendant ir mylimosios.
Robertui sekėsi gerai. Jo profesija – stalius. Dirbo didelėje statybų bendrovėje. Uždarbis – po 12–13 svarų per valandą.
Lina pirmuosius savo žingsnius Jungtinėje Karalystėje prisimena be ypatingo džiaugsmo. Mokykloje mokėsi vokiečių kalbos. Angliškai nemokėjo. Draugas nuolatinėse komandiruotėse. Jo pažįstami lydėdavo Liną ieškoti darbo. Sunku buvo susigaudyti ir autobusuose. Ir darbdaviui nerasdavo žodžių pasakyti, ką nori. „Jaučiausi labai kvailai, – mena ponia Lina. – Lyg mažas, bejėgis vaikas, kuris nemoka net kalbėti. Laimė, kad anglai – labai malonūs, tolerantiški. Niekuomet nesulaukiau pašaipų.“
Pamažu vakarykštė Šiaulių universiteto absolventė įsitvirtino. Mokėsi anglų kalbos intensyviuose, mokamuose kursuose. Sekėsi gerai. Įgijo gerus pagrindus. Galėjo tobulinti kalbą savarankiškai.
Per įdarbinimo agentūras pavyko rasti darbo fabrikuose. Už minimalų valandinį įkainį. Uždirbdavo po 250–300 svarų per savaitę. Dėl darbų sezoniškumo teko pakeisti daug fabrikų. Dirbo ledų, sausainių, žurnalų, lankstinukų fabrikuose. Išmokusi neblogai kalbėti angliškai gavo darbo kavinėje.
Dabar, kai ištobulėjo jos anglų kalba, kai įgijo darbo patirties, pirmieji jos žingsniai Anglijoje ir pačiai Linai kelia juoką.
Tačiau moteris tvirtina, jog svetimoje šalyje vis tiek gyvena tik gyvenimo laukimu. Laikas ten bėga taip greitai. Vyras dirba po 12 valandų per parą. Išvažiuoja į objektus, esančius už kelių šimtų kilometrų nuo namų. Savaitgalį nori pailsėti. Tenka atsisakyti pramogų, kelionių ir kitokių kasdienybę praskaidrinančių dalykų.
Lina dabar nedirba – augina trejų metukų dukrelę Inesą. Vieną dieną per savaitę leidžia ją į privatų darželį. Nuo rugsėjo leis į darželį tris dienas. Pati ketina ieškoti darbo.
Jauna moteris viliasi, jog pavyks gauti darbo pagal specialybę. Aplinkosaugos problemų daugėja. Ekologų poreikis didėja. Be to, galėtų prisidurti ir iš fotografijos. Ši sritis jai labai patinka.
Mozerių šeima taupo pinigus būstui Lietuvoje. Nors Robertas dirba vienas, jo atlyginimo užtenka ir mokėti paskolą už namą, ir išlaikyti šeimą, ir sutaupyti. Dabar jaunas lietuvis paaukštintas pareigose. Dirba ne eiliniu staliumi, o darbų vykdytoju.
Namą svetimoje šalyje lietuvaičiai nusipirko prieš ketverius metus, kai Lina pradėjo lauktis dukrelės. Nusprendė pirkti todėl, kad nenorėjo nuolat nuomotis. Už nuomą sumokėti pinigai tarsi paleidžiami vėjais. O paskolą moki jau už savą būstą. Nuomos ir kiekvieno mėnesio paskolos mokesčio dydis – beveik toks pat.
Įsigyti savą būstą juos sugundė ir tai, kad nereikėjo didelio pradinio įnašo. Užteko tik dešimties procentų namo vertės. Kai kurie bankai sutinka ir su dar mažesniu įnašu arba duoda paskolą visiškai be pradinio įnašo.
„Kai išvažiuosime į Lietuvą, namą galėsime išnuomoti. Taip jis pats save išpirks, – svarsto ponas Robertas. – Be to, nežinome, kaip seksis Lietuvoje. Gal teks ir vėl grįžti į Angliją...“
Savo name Mozeriai nuomoja vieną kambarį Linos draugei. Nuomos pinigų užtenka Linos ir dukrelės poreikiams. Be to, dukrelei valstybė skiria po 20 svarų per savaitę vaiko pinigų.
Penktame pagal dydį Jungtinės Karalystės Leico mieste yra didelė ir aktyvi lietuvių bendruomenė. Tačiau dalyvauti jos veikloje Mozerių šeimai taip pat stinga laiko.
Anksčiau dažniau pakeliaudavo. Kelis kartus lankėsi Londone, keliavo į kalnus ir prie jūros. Lina mėgsta mažus Anglijos miestelius ir kaimus. Jie – labai gražūs. Kiekvienas vis kitoks, unikalus, savotiškas. Juose gyvena pasiturintys žmonės.
Anksčiau norėję įsikurti tik Lietuvos didmiestyje, dabar Mozeriai neatmeta, jog rinksis nedidelį ramesnį miestą arba priemiestį.
Jauna šeima žino, jog jų pajamos, grįžus į Lietuvą, žymiai sumažės. Nors staliai ir Lietuvoje uždirba neblogai, tačiau tai vis tiek ne angliškas atlyginimas. Lina taip pat geriausiu atveju galėtų gauti darbo valstybinėje įstaigoje. Bet atlyginimas ten bus mažesnis už minimalų anglišką, kuris mokamas už nekvalifikuotus darbus.
„Bet gyvenimas Lietuvoje – kokybiškesnis, – patį rimčiausią argumentą meta L. Mozerienė. – Ten tik dirbi ir lauki, kol pradėsi gyventi. Bet ta diena kaip neateina, taip neateina.
Čia aplink savi žmonės. Gera medicinos sistema. Grįžom į Lietuvą, susirgo dukrytė. Mus tuoj pat paguldė į Kelmės ligoninę. Anglijoje gydytojai tikriausiai, būtų išrašę paracetamolio ir išleidę namo.“
Dukrelę Lina gimdė Anglijoje. „Daugiau ten niekad negimdyčiau, – dar ir šiandien prisimena 34 valandas kamavusius skausmus. – Ten tik po 24 valandas trukusių sąrėmių gimdyvei suleidžia skatinamųjų vaistų. Aš ir po 24 valandų tų vaistų negavau. Nes buvo gimdyvių eilė. Tomis dienomis didelio miesto ligoninėje labai daug gimdė.“
Grįžę į Lietuvą Mozeriai visuomet profilaktiškai pasitikrina sveikatą. Anglijoje medikai to nesuprastų. Stebėtųsi, kad atėjai pas gydytoją, nors niekas neskauda.
Antra vertus, ten kažkodėl ir vaikai, ir suaugę žmonės rečiau serga. Pavyzdžiui, jų dukrelė nors pradėjo lankyti darželį, niekuomet nesirgo.
„Būnant Anglijoje labai dažnai norisi grįžti į Lietuvą. Bet pabuvus Lietuvoje, vėl rūpi ten grįžti, – mintimis dalijasi Robertas. – Gal todėl, kad čia grįžus viskas sudėtingiau. Nėra po ranka savo automobilio. Nėra savo kampo. O ten kol kas namai.“
Tačiau tik kol kas. Mozeriai tvirtai apsisprendę grįžti į Lietuvą. Ir stengsis tai padaryti kiek įmanoma greičiau.
Autorės nuotr.
APSISPRENDIMAS: Grįžę į Lietuvą trumpoms vasaros atostogoms, Lina ir Robertas Mozeriai pasakė artimiesiems, jog yra apsisprendę grįžti gyventi į Lietuvą. Dar šiek tiek padirbės, kol susitaupys būstui Lietuvoje. Bet stengsis kuo greičiau tai padaryti.
Asmeninio albumo nuotr.
KELIONĖS: Kol neturėjo dukrelės, Mozeriai leisdavo sau pakeliauti po Angliją.
GIMTADIENIS: Džiaugsmingas dukrelės Inesos gimtadienis – proga pabūti kartu.
LONDONAS: Jungtinė Karalystė su apniukusia sostine Londonu netapo lietuvių Mozerių sostine.
LAISVALAIKIS: Laisvalaikio pašėliojimams Anglijoje nedaug.