Naujausios
Sodyba be įmantrybių
Rudiškių kaime (Joniškio rajonas) gyvenančių Stasės ir Algio Taujanskų sodyba rajone miestelių, kaimų ir viensėdžių sodybų kategorijoje pateko tarp trijų gražiausiųjų. Komisija įvertino sugebėjimą kurti aplinką paprastomis priemonėmis, be įmantrybių, apsodinant teritoriją senovinėmis gėlėmis ir medeliais. Šeimininkė sako, kad jai pačiai ypač brangūs prieš 35-erius metus sodinti beržai ir pušys, kurie sukuria parko įspūdį.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Sodyboje gausu medžių
Stasės ir Algio Taujanskų sodyba Rudiškių kaime plyti vingiu užsisukančioje Alytaus gatvėje. Taip ji pavadinta dėl kadaise išdygusios eilės alytnamių. Iš pirmo žvilgsnio šio kiemo nuo kitų neatskirsi, jį dengia tujos, krūmai, aukštai virš kitų augalų galvas iškėlę beržai, kalnų pušys.
S. Taujanskienė pasakoja visada norėjusi jaukumo, kurį jai sukuria medžių paunksmė. Tad prieš keturis dešimtmečius į šią vietą atsikrausčiusi šeima ilgai netruko, po kelerių metų moteris prikaišiojo į žemę medžių sodinukų.
„Iš pradžių stovėjo tik vienas greta kito šviežiai sumūryti namai. Buvome turbūt ketvirta gatvėje įsikūrusi šeima. Būta visokių duobių, griovių, baldus traktoriumi teko į kiemą tempti“, – dabar neįtikėtinai atrodančią įkurtuvių įstoriją pasakoja rudiškietė.
Vieniems pavėsis patinka, kitems – ne
Pirmieji pasodinti medžiai netruko įsišaknyti ir greitai ėmė stiebtis aukštyn, ypač baltaliemeniai beržai ir eglės. Kalnų pušys taip neskuba, labiau kerojasi į šonus. Vieną pušaitę šeimininkė ėmė karpyti, formuoti, kad žalioji dalis liktų tik ant šakų galų. Plokščiai pakirpta ji primena dubenėlius, o toliau nuo jų iki pat kamieno spygliai nuimti.
Moteris pasakoja vadovavusis sodininkų nurodymais, kaip augalą formuoti. Tad ir spyglius teko žiemą nuimti, kad pušaitei nepakenktų. Įsibrisdavo į sniego pusnis ir skabydavo.
Dabar tas plikas šakas apsivijo šliaužiantis vijoklis klevelis.
Suaugę medžiai sukuria parko įspūdį ir dosniai dalija pavėsį karštomis vasaros dienomis. Lazdynas gausiai dera, praėjusiais metais šeimininkai priskynė pusantro krepšio riešutų.
„Žmonės skirtingai reaguoja. Viena pažįstama mane mokė beržus ir egles išpjauti, nes jie užstoja saulę, užtat kita atvykusi draugė džiaugėsi ošimu ir paūksme“, – pavyzdžiu skirtingą žmonių požiūrį iliustruoja sodybos savininkė.
Kad labiau primintų mišką, atrodytų natūraliai, prieš šešerius metus šeima įrengė ir paprastą pavėsinę (daugiausia prie jos statybos plušėjo vaikai – aut. past.), kurioje suolai pagaminti iš nenužievinto beržo.
Akmenų takai ir senoviškos gėlės
Takeliai pakloti iš senų plytelių arba paprastų lauko akmenų, kurių S. Taujanskienė pasakojo prisirinkusi dar gerokai seniau pas ūkininkus ir pati jais išklojusi grindinį. Nors vaikščioti nėra labai patogu, bet sava, įrengta be papildomų lėšų.
Moteris užsiaugina ir gėlių, kai kuriomis keičiasi su kaimynais, pažįstamais gėlininkais.
Pavėsyje gerai auga vešlios begonijos, vilkdalgiai. Pavasarį žiedais apsipila baltažiedžiai rakteliai, įvairių spalvų tulpės, čia pat driekiasi dabar jau retai kur aptinkamos senovinės kalnaropės, kupstelis rūtų, skirtingose vietose išsibarstę jurginai po kelis kelmus. Vieni jų veša už tvarto, kiti pasodinti netoli dviejų prie būdų sargaujančių šuniukų, kiti puošia alpinariumus. Pats grožis bus rugpjūtį, rugsėjį. Vėl ateis vienos šeimos vaikai paprašyti žiedų rugsėjo pirmajai.
Sodyboje auga lubinai, dabar nužydėję ir sukrovę ankštis, mėlynais ir raudonais žiedais pavasarį džiuginę rododendrai, suvešėjęs dekoratyvinių aguonų kupstas, taip pat jau užmegztomis didelėmis galvomis.
„Kasmet kelmui nužydėjus stiebai išgriūdavo ir juos anksti nupjaudavau. Bet šiemet jie liko stovėti ir su galvutėmis man gražiai atrodo, – pasakoja rudiškietė. – Aguonas sodinau seniai, jos man jau buvo pabodusios, bandžiau išnaikinti, tačiau nepasidavė, vis atauga ir atauga. Todėl palikau ramybėje.“
Akį traukia tamsiažiedės baltais kraštais lelijos, žaliuoja dar nepražydusios kanos, geltonuoja serenčių „sagutės“, ant aukštų kotų šnara rausvų rusmenių varpelių koriai, geltona nakviša, kuri prasiskleidžia tik vakare ir žiedų taureles uždaro rytą.
Užsiaugina ir uogų
28 arų sklype gėlynai ne kartą keitėsi. Neseniai šeimininkai išrovė kiemo įvažiuojamąją dalį nuo gėlynų skyrusią gyvatvorę, iš jos paliko tik dvi mažne trijų metrų aukščio tujas.
Kažkada kieme buvo įrengta smėlio dėžė vaikams, kurios taip pat neliko, kitoje vietoje stovėjo pavėsinė.
Sodyboje vietos užtenka ir daržui, vištų lauko aptvarui, šiltnamiui, ne ką prasčiau negu gėlės atrodo ploteliais susodintos spanguolės, šilauogės. Spanguolių S. Taujanskienė sako užsiauginanti tiek, kad nebereikia į mišką eiti. Neseniai pradėjo auginti ir sausmedį, jis brandina valgomas uogas. Jos būna mėlynos, skoniu šiek tiek primena mėlynes.
„Nustebau, kai man pasakė, kad atvyks komisija apžiūrėti sodybos. Yra daug gražesnių, trinkelėmis klotais takais, su fontanais, tvenkinukais, rožių gėlynais. Turbūt vertintojams patiko paprastumas, kaimiškumas“, – „Šiaulių kraštui“ sakė rudiškietė.
Autorės nuotr.
LELIJOS: Stasė Taujanskienė vis įsigyja įdomesnių spalvų lelijų.
AKMUO: Taką paprastais akmenimis Stasė Taujanskienė išgrindė pati.
PARKELIS: Rudiškiečių sodyba primena parkelį.
LUBINAS: Šeimininkė nužydėjusio lubino nenuskina, tos užmezgusios kekės irgi gražios.
PUŠIS: Šią pušelę šeimininkė suformavo karpydama.
SPYGLIUOČIAI: Sodyboje daug spygliuočių: įvairių kadagių, eglučių, pušaičių.
SENOVINĖS: Rudiškiečių sodyboje mėgiami seni augalai.
SPALVOS: Stasės ir Algio Taujanskų gėlynai mirga įvairiomis spalvomis.
UOGOS: Prie gėlynų beveik šliejasi ir uogynai: žemuogės, spanguolės, šilauogės.
VARPELIAI: Akį traukia rausvi rusmenių varpeliai.
PASIRINKIMAS: Stasė Taujanskienė sako nelabai mėgstanti kabančias gėles, tik dvi tokios puošia pavėsinę.
KANOS: Keliose vietose auga kanos.
NAKVIŠA: Nakviša savo geltonus kaip žvaigždės žiedus praskleidžia tik vakarop. J
NATŪRALUMAS: Šeimininkė norėjo, kad pavėsinė atrodytų kuo natūraliau ir pranyktų tarp ją supančių medžių: nenužievintų rąstų suolai viduje tarsi pakartoja lauke augančių beržų baltai juodą raštą.
MEDŽIAI: Ne viena pažįstama Stasei Taujanskienei rekomendavo didelius prieš 35-erius metus pačios sodintus medžius sodyboje išpjauti, tačiau jai jie brangūs.