Naujausios
Akyse tebestovi kruvinas tėvas
Iš Kelmės rajono Deivių kaimo kilęs Bronius Čekanauskas dabar gyvena žmonos gimtajame rajone, Akmenėje. Devyniasdešimties metų akmeniškis dažnai atvyksta į Kelmę lankyti artimųjų kapų. Visuomet užsuka į redakciją. Padiskutuoti. Prisiminti senus laikus, kaip atrodė Kelmė jo vaikystėje.
Tačiau ryškiausias visam gyvenimui į atmintį įsirėžęs vaizdas – atsisveikinti su vaikais ir žmona atvežtas kruvinas, sudaužytas tėvas. Tai buvo paskutinis kartas, kai į tremtį vežami šešiolikmetis Bronius, jo broliai ir sesuo matė savo tėvą. Jis mirė Komsko lageryje.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Šįkart Bronius Čekanauskas į redakciją atsinešė porą nuotraukų. Jose tarpukario nepriklausomos Lietuvos Kelmės gimnazijos mokiniai ir mokytojai.
„Gal kas save atpažins?“ – viliasi sudėtingo gyvenimo akmeniškis, kuriam pats brangiausias turtas – paauglystės, praleistos nepriklausomoje Lietuvoje, prisiminimai.
Čekanauskų šeimos gyvenimas tarsi padalintas į dvi dalis. Iki tremties ir tremtyje. Arba Tėvynėje ir be Tėvynės, svetur, kur tu esi tik niekingas „pereselenec“.
Ponui Broniui, jo broliui Pranui ir seseriai Aldonai teko išgyventi prieštaringą, skaudžių ir laimingų akimirkų pilną grįžimą į Tėvynę po tremties. Tuo tarpu mama ir du broliai į Lietuvą taip ir nebegrįžo.
1965 -aisiais, po 24 metų tremties, motina palaimino išvažiuojančius vaikus: „Vaikai, važiuokit į Lietuvą laimės ieškoti. Aplankykit Romerių koplytėlę.“ Pati sugrįžti jau nebepajėgė. Ir nematė prasmės. Kas Lietuvoje belaukia iš Sibiro grįžtančio seno žmogaus?
Pasiliko ji Sibire ištikimai saugodama iš Lietuvos atsivežtus kelis brangius daiktus: senosios Romerienės dovanotas servizo lėkšteles, dėžutę, paveikslą, šeimą nuo bado gelbėjusią siuvimo mašiną.
Po septynerių metų Julija Čekanauskienė, vietos rusų vadinta Čekanovskaja, mirė. Alma Atoje mirė ir vyriausias brolis Jonas. Ten tebegyvena ir statybininku dirba jauniausias Domas.
Už ką jų šeimą, auginusią penkis vaikus, ištrėmė į Sibirą, Čekanauskai taip ir nesuprato. Jie nebuvo turtingi. Mama buvo baigusi tik dvi klases lenkiškoje mokykloje. Tokio išsilavinimo užteko tarnauti šeimininke pas dvarininkus Romerius ir ūkininkus Janavičius.
Tėvas pas ūkininkus buvo kumečiu. Janavičiai turėjo lentpjūvę. Kirto miškus, išpjaudavo lentas, veždavo jas į Rusiją. Nors ir neturtingi, Čekanauskai leido mokytis vaikus. Bronius iki tremties baigė septynias klases Kelmės gimnazijoje.
Spėja, kad tėvas kažkuo neįtiko vietos milicininkams. Iš keršto tremčiai pasmerkė šeimą. Tėvą suėmė. Šiauliuose visą kruviną atvežė atsisveikinti su šeima. Po to išvežė į Komsko lagerį. Ten po aštuonių mėnesių nukankintas mirė.
Į Altajaus kraštą ištremtą Julijos Čekanauskienės ir penkių jos vaikų šeimą gelbėjo pas dvarininkus ir ūkininkus tarnaujant išmoktos mažos gudrybės.
Pavyzdžiui, kad kopūstai nenušaltų, ji šalia lysvių uždegdavo nereikalingus šiaudus. Kopūstai suvešėjo. Į kaimą atvažiavusi komisija stebėjosi, kaip jos vienos kopūstai gerai užaugo. Ketino patikėti auginti ir tarybinio ūkio kopūstus. Bet kažkas pasakė, jog ji „pereselenka“. Kopūstų sėklas atvežė kitai moteriai. Kai jai kopūstai neužaugo, mamą apkaltino, jog ji užkerėjo.
Gelbėjo ir tai, kad vyriausias brolis Jonas tremiamas jau buvo devyniolikos, jau buvo spėjęs baigti Šiaulių amatų mokyklą. Daug ką sugebėjo – o tai padėjo šeimai gelbėtis nuo bado.
Vėliau, kai tarybinis ūkis sustiprėjo, ir tremtinių gyvenimas šiek tiek palengvėjo. Julija Čekanauskienė nuo Tėvynės ilgesio gelbėjosi skaitydama knygas. Tuo padėdavo pliusą kultūriniu darbu užsiimantiems vietos rusams.
Į šešiolikmečio Broniaus atmintį ryškiai įsirėžė anuometinės tarpukario Lietuvos gyvenimas. Kelmės kraštas buvo labai sulenkėjęs. Tytuvėnus vadindavę Tytuvianais. Pamaldos bažnyčioje vykdavo lenkų kalba.
Darbo būdavo pas ūkininkus ir žydus. Ūkininkai samdydavo darbuotis laukuose ir prie gyvulių. Žydai samdydavo vežikus arkliniais vežimais parvežti prekių jų kromeliams.
Ponas Bronius mena Tytuvėnuose gyvenus garsų vaistininką Einorių, kuris gamindavęs vaistus nuo visokiausių ligų. Sklidę kalbos, kad jis pagydęs vokiečių generolą, o generolas atsidėkodamas padovanojęs jam savo pypkę.
Autorės nuotr.
TRAUKA: Akmenėje gyvenantį Bronių Čekanauską traukia vaikystės ir paauglystės vietos Kelmės rajone.
Broniaus ČEKANAUSKO albumo nuotr.
GIMNAZIJA: Kelmės gimnazijos mokiniai 1939 metais. Antroje eilėje, centre, kunigas Kostickis, šalia jo – mokytojas Antanas Stabingis. Gal save atpažins ir ano meto mokiniai?
ATSIMINIMAI: Nuotraukoje užfiksuota Kelmės gimnazijos bendruomenė. Pirmoje eilėje dryžuotu kostiumu rusų kalbos mokytojas Jonas Vadeikis, žinomas kaip pirmasis knygų apie indėnus vertėjas. Šiandien jo vardu pavadinta gatvė Kelmėje.