Naujausios
Lėktuvo greičiu – į bažnytkaimį
„Šiaulių oro uostas priėjo liepto galą, įdomiausia, kad – auksinį“, – sako Šiaulių oro uosto direktorius Romas Mikšys. Pagaliau baigiama sutarti su kariuomene dėl turto – įmonei atsiveria galimybė tapti tikru tarptautiniu oro uostu su komercine veikla. Bet į dugną traukia 430 tūkstančių eurų skola. Savininkas – Šiaulių miesto savivaldybė – dengti skolos nesiryžta. Viltis išplaukti – valstybės lėšos.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Neįvykdyti planai
Prieš mėnesį R. Mikšys Šiaulių miesto merui ir administracijos direktoriui išsiuntė situacijos aprašą su prašymu klausimą dėl būtinų skirti lėšų įtraukti į gegužės 7 dienos Tarybos posėdį. Nesulaukė jokios reakcijos. Trečiadienį tą patį laišką išsiuntė visiems Tarybos nariams.
Savivaldybėje vykusiame susitikime su Azerbaidžano ambasadoriumi R. Mikšys visą laiką pratylėjo: jam žodis nė nebuvo suteiktas. Miesto meras bendraujant pirmenybę teikia trumposioms žinutėms telefonu.
– Diskusijos dėl Šiaulių oro uosto tęsiasi kasmet. Kodėl susidarė kone pato situacija?
– Todėl, kad yra ne oro uostas, o veikla karinėje bazėje. Pasaulio erdvėje visi mato, kad esame ribotų galimybių. Po 12 metų turime galimybę tapti tarptautiniu oro uostu, bet dabar, pasirodo, nebereikia.
Gal tai – per daug rimtas ir gąsdinantis objektas? Tuomet yra problemų dėl baudžiauninko mentaliteto. Miestas oro uostą įsivaizduoja kaip šlavimo įmonę. Bet pas mus atskrenda lėktuvai, kurių vertė – kaip mūsų miesto metinis biudžetas.
Miestas gali pasakyti: mums yra per brangu. Tada ko mes norime? Jei norime oro uosto, – kokio, kiek jis gali kainuoti?
Prisiminkime: 1997 metais buvusioje karinėje bazėje atidarytas Šiaulių tarptautinis oro uostas. Vėliau įmonė iš Savivaldybės pavaldumo perėjo į valstybinį, buvo uždaryta.
2003 metais kariuomenė pradėjo perpirkinėti oro uostą, įsteigė karinę bazę. 2004 metų Vyriausybės nutarimu įkurta Savivaldybės įmonė Šiaulių oro uostas įgavo teisę Šiaulių kariniame aerodrome vykdyti veiklą – civilinių orlaivių organizavimą ir antžeminį orlaivių aptarnavimą. Pabrėžiu – karinėje bazėje, vadinasi, komercializuoti sistemos negali.
Pasilikta galimybė įkurti tarptautinį oro uostą buvo gana gudrus sprendimas, bet realiai modelis buvo be perspektyvos.
Iš karto iškelta kartelė: įmonė turi išsilaikyti pati. Absurdas. Atėjau vadovauti 2006 metais – jokių sutarčių, atsiskaitymų su kariuomene nebuvo. Susibūrė kolektyvas, pasirašėme su kariuomene bendradarbiavimo sutartį, įvykdėme Šengeno reikalavimus.
Atsiverskime 2007–2016 metų Šiaulių miesto strateginį veiklos planą. 2007–2010 metais numatytas krovinių aptarnavimo terminalas – jo nėra; 2008–2010 metais – lėktuvų stovėjimo ir riedėjimo aikštelių paruošimas – iki šiol „ant ribos“.
2006–2014 metais į oro uosto infrastruktūrą investuota 1 658 318 eurų: įmonės lėšų – 1 494 536, Savivaldybės – 163 782. Neįvykdyta tai, už ką balsuota. Lozungai kelti, darbai nedaryti.
2015–2017 metų strateginiame miesto plane kasmet iš biudžeto numatyta skirti po 578 tūkstančius eurų, projektas patvirtintas, bet lėšos tuoj nukirstos: liko 144 tūkstančiai.
Auksinis liepto galas
– Daug metų buvo neišspręsta problema su Krašto apsaugos ministerija (KAM) dėl turto ir teritorijos. Kaip pajudėjo reikalai?
– Gavome raštą iš KAM, jie pasirengę kilnojamąjį turtą atiduoti, o nekilnojamąjį – išnuomoti. Gauname tai, ko reikia, kad vykdytume funkcijas.
Dabar rengiami du Vyriausybės nutarimai. Viename įrašytas Šiaulių karinis aerodromas, jis susideda iš dviejų sklypų. Mes esame aerodromo sudėtyje, vadinasi, galime vystyti savo infrastruktūrą, susietą su orlaiviais. Tampame partneriais, įeiname į žaidimą, nebekabame ore.
Antrame Vyriausybės nutarime kalbama apie tris sklypus: du aptvertus ir vieną – išorėje. Tai vadintųsi Tarptautiniu Šiaulių kariniu oro uostu. Ateityje galbūt per brūkšnelį atsirastų ir žodis „civilinis“.
Mes tampame subjektu. Bet Savivaldybė neranda 400 tūkstančių eurų, kad užbaigtume šį ciklą. Priėjome liepto galą, bet labai įdomų – auksinį. Ir tada sakoma: jei Vyriausybė neduos pinigų, tuo keliu neisime. Į mus žiūri kaip į tuščią vietą.
Skaudžiausia, kad dabar lekiama į krūmus. Septynmyliais žingsniais einame į bažnytkaimį.
Vis dar tikiuosi: jei Premjeras pasirašys įsakymą, kad patikėjimo teise skiria žemę Savivaldybės įmonei Šiaulių oro uostas tarptautiniame kariniame oro uoste, bus gautos valstybinės lėšos. Antradienį su meru važiuosime pas Algirdą Butkevičių.
– Iš kur atsirado skolos, kurios dabar įmonę skandina?
– Turėjome dvi kryptis kroviniams vežti: Šiauliai-Tel Avivas ir Stambulas-Šiauliai, jie mus darė pelningus. Šiemet ir pernai mus ištiko nuosmukis dėl verslo judėjimo ir įtampos Rytų Europoje.
Nebeliko skrydžių Šiauliai-Stambulas, iš kur buvo gabenamas tranzitinis krovinys. Nebeliko skrydžių krypties Šiauliai-Tel Avivas, nes vežėjas gyvulius pasirinko gabenti iš Rumunijos.
Dabar įmonės minusas po 3 mėnesių – 280 tūkstančių eurų. 2014 metų minusas atsirado dėl projektinių dalykų, o 2015 metais – dėl sumažėjusių lėktuvų. Iš viso skola siekia 436 545 eurus, o turto turime pakankamai, kad padengtume įsiskolinimus.
Investavome į infrastruktūrą, nors tai kartu turėjo daryti savininkas – vykdyti įsipareigojimus. Projektai, mažėjant apyvartinėms lėšoms, pradėjo mus skandinti. Dabar mes prašome atstatyti mokumą. Klausimas, kiek reikia skirti pinigų, ar visą sumą, ar pusę? Kalbėkimės!
Iki gegužės pabaigos aptarnavome 3 civilinius ir 4 karinius lėktuvus. Staiga rasti kažką naujo – sudėtinga.
Prie kainodaros dar yra patikimumas, greitis. Mes galime pasiūlyti pigiau, bet ką atsakyti dėl patikimumo? Ar turime sandėlius su temperatūros režimais? Ne. Šiandien krovinio saugumui negalime duoti garantijos.
Kad taptume matomi, turime už tai mokėti, vilioti. Čia – ne Niujorkas. Pavyzdžiui, Klaipėda įkuria viešąsias įstaigas, sukuria biudžetus. Tą buvau siūlęs ir ankstesniam merui, ir dabar.
– Ar per jūsų vadovavimo metus kuris iš merų atvažiavo pažiūrėti, kokia yra reali situacija?
– Ne. Jei ir atlėkdavo: „Neturiu laiko.“ Bet visi oro uostą įsirašo į rinkimų programas, kalba, kad jis yra reikalingas.
Be taisyklių
– Kam miestui reikalingas oro uostas?
– Visų pirma – dėl aukštesnių technologijų, aukštesnės darbo kultūros, aukštesnės pridėtinės darbo vertės, pasiekiamumo ir galimybės ateiti investicijoms. Nuo to prasideda gyvenimas.
Šiauliuose viešėjęs žinomas verslininkas Ilja Laursas sakė: mero vietoje iš karto žiūrėčiau, kaip stiprinti oro uostą – jei bus skrydžių, atsiras pasiekiamumas, gali pradėti domėtis verslas.
Tikėjomės su „Go Planet“ paleisti turizmą. Griuvo bankroto banga. Atsiprašau žmonių, kurie pirko bilietus, aš pats tuo tikėjau.
Su „Air Lituanica“ planavome iš Šiaulių per Kalėdas skraidinti į Londoną. Vėl bankrotas. Turint valstybėje keturis tarptautinius oro uostus neturėti savo vežėjo?!
Skirti biudžeto lėšas svetimam vežėjui, mano nuomone, yra nusikaltimas.
– Ar įmonę išgelbėtų investuotojas?
– Vien pasakyti „investuotojas“ neužtenka. Būtina nustatyti žaidimo taisykles. Jei investuotojas veiklą vykdys aerodromo viduje, aptvertame sklype, vadinasi, mes, kaip oro uostas, nebevykdytume veiklos. Ką tada pasakytų kariuomenė? Ar ji pripažintų naują subjektą, galintį dirbti karinėje bazėje? Kalbama apie investuotoją, nežinant, ką pasakys pagrindinis valdytojas.
Jei investuotojas dirbs už tvoros, komercinėje zonoje, kaip komunikuos su oro uostu ir kokią naudą iš to turės oro uostas? Įprastai oro uostai, turintys teritoriją už tvoros, skelbia konkursą, investuotojas ateina pagal numatytas sąlygas, moka žemės nuomos mokestį bei už naudojimąsi infrastruktūra. Taip oro uostas gauna pajamų.
Sakoma: oro uostas gyvens iš lėktuvų. Bet ar atėjusysis duos tiek lėktuvų, kad išsilaikytume? Gal jis suks kitą biznį?
Kaip aš galiu prikviesti investuotoją, nežinodamas taisyklių?
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POZICIJA: Šiaulių oro uosto direktorius Romas Mikšys pasigenda diskusijos su įmonės savininkais – miesto Savivaldybe, kuriai oro uostas atrodė ir atrodo kaip šlavimo įmonė.
SITUACIJA: „Po 12 metų lyg turime galimybę tapti tikru tarptautiniu oro uostu su galimybe vystyti komerciją, bet dabar, pasirodo, jau nebereikia“, – stebisi Šiaulių oro uosto direktorius Romas Mikšys.
KLAUSIMAS: Šiaulių oro uostas – tarp būti ar nebūti.
