Naujausios
Stulgiai. Tarp Kelmės ir užsienio
Gražia neogotikinio stiliaus bažnyčia ir Šv. Onos atlaidais garsėjantys Stulgiai šiandien sensta kaip ir kiti Lietuvos kaimai. Tai Kelmės rajono pakraštys, į kurį nuvažiuoti gali tik per Raseinių rajoną.
Tačiau tarp Tauragės, Raseinių ir Kelmės esantis kaimas iš pakraščio statuso turi ir naudos. Senbuviai ūkininkauja arba važinėja dirbti į Raseinius, Kelmę, Tauragę, Skaudvilę, Kryžkalnį, jaunimas skrenda į užsienį ir didmiesčius.
Pašalpas čia gauna tik septyni gyventojai.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Tuštėja trobos
Popietė Stulgiuose. Į akis krinta seni namai apsamanojusiais stogais. Medinukės trobos kaimelio centre išklypusiomis durimis ir liūdnais mediniais langais. Čia pat ir kaimo kapinaitės, tarsi laukiančios, kuomet ateis senieji miestelio centro gyventojai. Jose palaidotas vienas iš žymiausių stulgiškių ichtiologas ir bitininkas Mykolas Girdvainis, studijavęs Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir Liuksemburge.
Jis vienas pirmųjų LIetuvoje pradėjo tirti Lietuvos vandenis ir žuvininkystės ūkiui svarbią vandens gyvūniją. Šalia Stulgių esančiame Išlynų dvare iškasė 9 tvenkinius, juose veisė žuvis.
Nuošalesnėse gatvelėse spiečiasi mūrinukai, daugiausia statyti sovietiniais laikais. Dabar – nei naujų statybų, nei euroremontų, nei prabangos. Niūrų vaizdą atšviečia tik šiuolaikiškai sutvarkyti parduotuvių pastatai.
Kaimelis tuščias. Vienas kitas žmogus šmirinėja po savo kiemą.
Užsukame pas vieną iš vyresnių Stulgių gyventojų Boleslovą Jakutį. Susėdame pokalbio šalia pasienyje stovinčios fisharmonijos. Tai Boleslovo darbo įrankis. 48 metus jis dirbo bažnyčios vargonininku, vadovavo bažnyčios chorui.
„Tuštėja trobos, – atsidūsta Boleslovas. – Šiuo metu niekas negyvena gal kokioje dešimt trobų. Senukai numiršta. Jų vaikai negrįžta. Svetimi neatsikelia. Kiek atsimenu, tik porą namų nupirko. Į vieną atsikėlė jauna šeima, į kitą – viengungis vyras. Kitos tuščios. Gerai, kad kampelis čia toks ramus. Chuliganai neišbarškina langų.“
Už sutvarkytą medinį namą su visais patogumais Stulgiuose prašydavo 60 tūkstančių litų. Kai kam atrodo, jog daug, nes Stulgiai – užkampis. Kiti priešingai sako, jog Stulgiai geroje vietoje: čia pat Kryžkalnis, geras kelias į Raseinius, Tauragę, Skaudvilę, Šiaulius ir Kelmę.“
Pašalpas gauna tik septyni
Pakražančio seniūnas Alfonsas Sakalauskas nesistebi tuštėjančiais Stulgiais. Visoje Lietuvoje tas pats. Pakražančio seniūnijoje kas penkta troba tuščia. Jaunimas išvažinėjo į užsienius. Kaime dar likusieji kimbasi į žemę. Augina gyvulius. Verčiasi didesniu ar smulkesniu ūkiu. Vienas gyventojas ketina kurti autoservisą.
„Gražus, nenusigėręs kraštas, – garantuoja seniūnas. – Materialiai žmonėms sunku. Ypač dabar, kai taip drastiškai sumažino kainas už parduodamą pieną. Paburnoja žmonės ir dirba toliau. Kantrūs žemaičiai. Latriukų keletas kaip ir kiekviename kaime yra. Tačiau šiaip ramu. Užsuka ir Kelmės, ir Tauragės, ir Raseinių patruliai.“
Stulgiuose šiuo metu gyvena 147 žmonės. Seniūnijos socialinė darbuotoja Elena Kasparavičienė sako, jog tik septyniems iš jų mokamos pašalpos. Ir iš jų kai kurie atsisakytų pašalpų, jeigu tik būtų darbo.
Kęstutė Butkienė dėl poros valandų darbo pašte važinėja į Pakražantį, sugaišta pusdienį. Bet moteriai vis tiek atrodo, jog geriau dirbti, negu visai nedirbti. Senatvėje negautų jokios pensijos.
Kita stulgiškė metus dirbo Raseiniuose, „Maksimoje“. Pavargo. Teko atsisakyti darbo.
Stulgiškiai sako, jeigu būtų darbo jų kaime, visi eitų dirbti. Nebūtų bedarbių. Žmonės nori dirbti. Tik sąlygos jiems nesudaromos.
Daugelis nenuleidžia rankų. Kooperuojasi po kelis ir važinėja dirbti į Tauragės autoservisus, Raseinių „Norvelitą“, Kryžkalnio degalines. Po kelis žmones darbo gauna pas stambesnius vietos ūkininkus. Kiti manosi iš savo ūkelio.
„Kaime nėra taip baisu, – aiškina K. Butkienė. – Užsiaugini bulvę, morką, burokėlį, pasipjauni kiaulę, pasimelži karvę – ir sotus. Pinigų reikia tik būtiniausiems dalykams: mokesčiams, higienos prekėms. Kuo mažiau gauni, tuo labiau taupai. Lietuviai – darbštūs ir taupūs. Statistika jau rodo, kad maistui jie išleidžia mažiau už brolius latvius ir estus.“
Gyvenimas iš neįmanomo
Pusamžiai žmonės ūkininkauja. Yra gana stiprių ūkių. Ir trisdešimtmečiai kabinasi į žemę. Ūkius sukūrė jaunos Augustino Almino, Vitalijaus Dimšos šeimos.
Pagrindine miestelio gatve dviračiais važiuoja du jauni vaikinai. Užkalbiname. Lukas Urbutis ir Gražvydas Česynas. Lukas dar mokosi Pakražančio gimnazijoje. Gražvydas mokosi Šiaulių profesinio rengimo centre. Šiuo metu atlieka praktiką Kelmės rajono savivaldybėje. Derina kompiuterinę įrangą.
Abu draugai jau pabuvoję užsienyje. Gražvydas važiavo uždarbiauti. Lukas viešėjo pas Anglijoje gyvenantį brolį.
Lukas sportuoja. „Būsiu tolimųjų reisų vairuotoju“, – aiškiai žino savo perspektyvas, kai baigs mokyklą.
Gražvydas nėra tikras dėl savo ateities. Jo mama ūkininkauja. Tačiau pats, baigęs Profesinio rengimo centrą, veikiausiai pasuks į užsienį.
„Gyvenam iš to, kas neįmanoma, – sako vaikinas. – Kartais neina suprasti, kaip žmonės čia išgyvena be darbo, be pastovių pajamų. Bet išgyvena.“
Kaimas pagyvėja tik vasarą
„Negrįšiu gyventi į Stulgius, – draugui pritaria ir Lukas. – Visi iš mūsų kaimo dingę. Čia smagu grįžti tik per atostogas vasarą.“
Jaunimo klubą Stulgiuose įkūręs Arminas Butkus taip pat tvirtina, jog jaunimo Stulgiuose mažėja. Šiuo metu klubui priklauso tik 14 narių. Anksčiau jų buvo gerokai daugiau. Dabar klubo branduoliui priklausęs jaunimas išvažinėjo. Vieni į užsienį uždarbiauti, kiti į Lietuvos didmiesčius mokytis arba dirbti. Vasarą atostogoms sugrįžta. Tuomet kaimas pagyvėja.
Savo veiklą Arminas dabar perkels į Valpainių gyvenvietę, nes čia sodybą nusipirko jo tėvai. Tačiau vasarą dar vadovaus Stulgių jaunimo klubui. Nori užbaigti tai, ką pradėjęs.
Miestelio centre esančioje parduotuvėje dar dvi jaunos moterys – pardavėjos Jolanta ir Simona. Parduotuvė nė minutei neištuštėja. Po mėnesio dešimtos dienos žmonės gauna kas pašalpą, kas pensiją, kas pinigėlius už pieną. Eina ir perka. Susikaupia per mėnesį reikalų.
Pardavėjos džiaugiasi, kad jų parduotuvėje nėra baro ir yra „Perlo“ terminalas. Stulgiškiai čia ateina išsigryninti pinigų. Kartu ir apsiperka.
Savo kaimo patriotės
„Gerai, kad vietoje dar turime darbo, – sako pardavėja Jolanta Mockienė. – Kaime ir minimalus atlyginimas – labai dideli ir svarbūs pinigai. Vyras važinėja dirbti į Šiaulius. Daug vargo. Ir išlaidos – didelės. Bet vis tiek šis tas atlieka. Reikia dirbti.“
Jolanta kilusi iš Stulgiams kaimyninio kaimelio. Jauna ištekėjo. Augina du vaikus. Taip ir liko kaime. Gyvenimu labai nesiskundžia. Prisiduria iš žemės ūkio. Iš Stulgių jau niekur nebežada kojos kelti.
Kita pardavėja Simona Karbauskaitė taip pat pamilusi savo kaimą. Mokėsi virėjos specialybės Kelmės profesinio rengimo centre. „Man ir Kelmė buvo per didelis miestas, – sakė pas tėvus gyvenanti, prie savojo žemės lopinėlio prisirišusi mergina. – Parduotuvės šeimininkai geri. Atlyginimo, kad ir minimalaus, užtenka. Ko daugiau norėti?“
Autorės nuotr.
NYKIMAS: Stulgiuose šiuo metu tik 147 gyventojai. Kaimas traukiasi ir nyksta.
PASIDIDŽIAVIMAS: Lietuvoje nedaug tokių šventovių kaip Stulgių neogotikinio stilaus bažnyčia.
PATIRTIS: 48 metus Stulgių parapijos vargonininku dirbęs Boleslovas Jakutis prasitaria, ne tokios Lietuvos tikėjęsis ir su kaimo nykimu negali susitaikyti.
TUŠTUMA: Vidurdienis, o Stulgių gatvelės tuščios.
JAUNIMAS: Stulgiškiai Lukas Urbutis (kairėje) ir Gražvydas Česynas savo ateities nesieja su Stulgiais.
PATRIOTĖS: Pardavėjos Jolanta Mockienė ir Simona Karbauskaitė džiaugiasi turėdamos darbo Stulgiuose ir tuo, kad niekur nereikia išvažiuoti iš gimtinės.
ŽEMĖ: Daugumą stulgiškių maitina tik žemė.
SKURDAS: Lyg skurdo simboliai Stulgių miestelio centre stovi senos trobos, apsamanojusiais stogais.
Armino BUTKAUS nuotr.
STOVYKLA: Stulgių jaunimas dalyvauja Ramūno Karbauskio organizuojamose stovyklose Bazilionuose.
ONINĖS: Stulgiai garsėja Oninių švente.