Naujausios
Kaimas gyvas tik viltimi
Nedarbas kaimo žmones spaudžia kabintis į žemę, laikyti gyvulį, parduoti pieną, medų, daržoves, daigus. Iš kitos pusės spaudžia mažos žemės ūkio produkcijos kainos. Už pieno žaliavą kelias karvutes laikantys žmonės gauna vos po keliolika euro centų už litrą.
Kaimiečius mokyti gyventi atvyks 23 jaunuoliai iš Švedijos kaimo parlamento. Tik ar lietuvio kaimiečio gyvenimo sąlygos tokios pačios kaip švedo? Apie tai kalbamės su Liolių seniūnu Vytautu MIKALAUSKU.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
– Liolių seniūnijoje dominuoja pieno ūkiai, nes žemės nederlingos. Kaip pieno žaliavos kainų sumažinimas atsiliepė žemdirbiams?
– Seniūnijoje yra tik du stambesni pieno ūkiai. Kiti smulkūs – iki dešimt karvių. Jiems žaliavos nupiginimas smogė skaudžiausiai. Žiemą pieno mažai. Ir dar sumažino kainas. Sunku buvo žmonėms.
Dabar pats veršiavimasis. Pieno padaugės. Žemdirbiai guodžiasi tuo, kad didesnis pieno kiekis šiek tiek kompensuos per žiemą patirtus nuostolius.
Rūpestingesnius, stropesnius seniūnijos gyventojus palaiko tik viltis, jog gyvenimas keisis į gera. Jie tiki, kad ir žaliavos kainų sumažinimas – laikinas.
– Ar dėl tokios situacijos nepadaugėjo pašalpos gavėjų?
– Ne. Dirbantys žmonės neprašo pašalpų. Gauna tiesiogines išmokas už pasėlius. Išmoko taupyti, ištrupinti ir nedideles lėšas.
Iš pašalpų gyvena nuolatiniai klientai. Pašalpų gavimo dienomis jie važinėja taksi, uliavoja. Paskui nebeturi pinigų. Skolinasi. Ima net paskolas. Gavę pašalpą atiduoda.
Kai kurie gyvena iš tėvų pensijų, jų neįgalumo pašalpų.
– Lioliai – priemiestinė seniūnija. Žmonėms turbūt lengviau rasti darbo. Lioliuose dar yra mokykla, ambulatorija, Senelių namai, seniūnija, paštas, pora parduotuvių, kavinė...
– Daug lioliškių važinėja dirbti į Kelmę. Dirba statybos bendrovėse, Kelių tarnyboje. Yra važinėjančių ir į Šiaulius. Kas labai nori dirbti ir per daug nesirenka darbo, jo suranda. Ir vietoje yra keletas verslininkų. Vyrai gauna darbo lentpjūvėse.
Kiek blogiau gailiškiams. Jie toliau nuo Kelmės, todėl daugelis ūkininkauja. Jiems skaudžiausiai kirto sumažėjusių kainų rykštė.
– Turbūt seniūnijos gyventojai savo gyvenimą keičia ir emigruodami?
– Tie, kurie emigravo anksčiau, užsienyje ir gyvena. Pastaruoju metu padaugėjo trumpalaikių išvažiavimų. Jaunimas taip sprendžia savo finansines problemas. Išvažiuoja keliems mėnesiams. Užsidirba būsto remontui, buitinei technikai, kitiems dalykams.
Kai kurie ir čia turi darbo. Pasiima nemokamų atostogų. Mokytojai per vasaros atostogas važiuoja į užsienį remontuoti butų, skinti uogų. Tačiau sugrįžta. Ieško būdų kaip išgyventi Lietuvoje, savame krašte. Imasi tradicinių ir netradicinių verslų, stengiasi pasinaudoti kaimo privalumais. Pavyzdžiui, viena jauna šeima nusprendė verstis bitininkyste.
Dabar gyventojų skaičius nemažėja taip ženkliai kaip anksčiau. Net Senelių namuose rečiau būna pagrabai.
– Kaip manote, ar švedų Kaimo parlamento atstovai, atvažiuosiantys tyrinėti, ko reikia, kad Lietuvos jaunimas liktų kaime, galėtų bent kiek pakeisti situaciją?
– Nesu labai įsigilinęs į šitą temą. Manau, jog kiekvienas žingsnis yra žingsnis į priekį. Aišku, Švedijoje kaimas – kitoks, labiau išvystyta infrastruktūra, kita žemdirbystės kultūra, kitas gyvenimo lygis. Pokyčiams mūsų kaime reikia labai daug lėšų.
O svarbiausia, kad mūsų žemės ūkis būtų konkurencingas. Šiandieninė politika, kai žemdirbiui už sunkų jo darbą pametami grašiai, dar nežada greitų pasikeitimų ir patrauklesnio kaimo. Šiandien daug kalbama apie žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonėles, ekologinę žemdirbystę. Manau, jog tai – teisinga kryptis, kad kaimo žmogus mažiau priklausytų nuo monopolininkų.
Galbūt sveika pasinaudoti ir labiau išsivysčiusių šalių, tokių kaip Švedija, patirtimi. Jų modelio gal ir nenukopijuosime. Bet bent šapeliu daugiau pakelsime.
Autorės nuotr.
PATIRTIS: Liolių seniūnas Vytautas Mikalauskas: „Galbūt ir Lietuvos jaunimas turės progos išvažiuoti į Švedijos kaimą. Pamatyti, koks gyvenimas ten ir gauti impulsą ką nors keisti savo aplinkoje“.