Naujausios
Lietuvaičiai vėl tarnaus kariuomenėje
Prieš kelerius metus atsisakiusi šauktinių kariuomenės, Lietuva vėl ketina grįžti prie senosios tvarkos, nes vien profesionalai nepajėgtų apginti šalies. Vyriausybė pritarė siūlymui kasmet į Lietuvos kariuomenę pakviesti po 3000 – 3500 šauktinių.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Keisis įstatymas
Praėjusį trečiadienį pritarta Krašto apsaugos ministerijos parengtam Kariuomenės principinės struktūros 2015–2020 metais ir ribinių skaičių įstatymo pakeitimo projektui.
Pagal šį projektą į privalomąją karinę tarnybą bus pakviečiama po 3000–3500 šauktinių. Jie Lietuvos kariuomenėje tarnaus devynis mėnesius.
Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius aiškina, jog atkurti privalomąją karinę tarnybą nuspręsta dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos.
Įstatymo pakeitimas skubos tvarka bus svarstomas Seime per pavasario sesiją.
Pirmiausia bus laukiama savanorių
Jei Seimas pritars įstatymo projektui, pirmiausia į kariuomenę bus kviečiami tie jaunuoliai nuo 18 iki 26 metų, kurie patys nori atlikti tarnybą kariuomenėje. Tik sudarius sąlygas tarnybą atlikti savanoriams, bus šaukiami ir kiti jaunuoliai, kurie turės atlikti tarnybą privalomąja tvarka.
Privaloma karinė tarnyba truks devynis mėnesius. Ją atliekantys jaunuoliai gaus kai kurių lengvatų. Jeigu jie studijavo, bus kompensuojama dalis už studijas sumokėtos kainos, jei rengiasi studijuoti, bus taikomos lengvatos stojant į aukštąsias mokyklas, jei mokslus jau yra baigę, bus suteikiamos lengvatos įsidarbinant valstybės tarnyboje. Jeigu jau dirba, bus skiriamos subsidijos darbdaviams.
Pakeistame Karo prievolės įstatyme numatomi trys privalomosios karinės tarnybos atlikimo būdai. Galima atlikti devynių mėnesių nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, dalyvauti dvylikos savaičių baziniuose kariniuose mokymuose arba dalyvauti jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose.
„Kelmės kraštas“ pasiteiravo, ką apie žadamus Karo tarnybos įstatymo pakeitimus mano Kelmės rajono jaunimas ir jų tėvai.
Sveiki vaikinai privalo tarnauti
Kelmės J. Graičiūno gimnazijos vienuoliktokas Tadas Jucevičius priklauso Jaunųjų šaulių sąjungai. Šauliams vadovauja vienas savanoris. Jaunieji šauliai studijuoja Lietuvos ir Krašto apsaugos istoriją, mokosi orientuotis pagal žemėlapius, eina į žygius, rengia išgyvenimo gamtoje pratybas.
Rudenį, kai Tadui sukaks 18 metų, jis ketina stoti į Krašto apsaugos savanorių gretas. Vaikinas įsitikinęs, jog garbė – sugebėti apginti Tėvynę. Tado nuomone, tarnyba kariuomenėje ne tik Lietuvai, bet ir jaunimui išeis tik į gera. Juk daugelis vaikinų dabar ištižę, nesportiški. Tarnyba pagerins jų sveikatą ir supratimą apie gyvenimo kokybę.
Tadas norėtų studijuoti policijos veiklą M. Romerio universitete. Tikisi suderinti studijas ir tarnybą Krašto apsaugoje.
Jo bendraamžis Irmantas Štabokas taip pat mano, jog visi sveiki ir tarnybai tinkantys jaunuoliai privalo tarnauti kariuomenėje, būti pasiruošę ginti šalį, kurioje gimė. Vaikinas giria protingą įstatymo nuostatą, kad pirmiausia bus kviečiami entuziastai, kurie tarnybos kariuomenėje nelaiko prievole. Irmantas taip pat priklauso pastariesiems. Tik atlikti tarnybą norėtų po to, kai baigs universitetą. Ketina studijuoti anglų kalbą.
„Svarstymai, kad šauktinių kariuomenė nepajėgs apginti Tėvynės, turi pagrindo. Tačiau pasiduoti be kovos būtų negarbinga“, – sako Irmantas.
35 metų Kelmės aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Darius Laurinavičius turi šeimą, augina du vaikus. Jam tarnauti kariuomenėje nereikės. Tačiau, iškilus grėsmei, jaunas vyras sako neabejodamas eitų ginti Tėvynės.
„Manyčiau, jog vyresniems negu 26 metų šauktiniams reikėtų surengti kursus ar stovyklas, kuriose būtų bent minimaliai apmokomi, „neišimant“ jų nei iš darbo, nei iš šeimos. O į šauktinių kariuomenę turėtų imti tik jaunus, ką tik baigusius mokyklas, dar neturinčius šeimų, niekam neįsipareigojusius. Ir visus, kurie sveiki. Dabar numatoma tvarka gali sudaryti sąlygas piktnaudžiavimui. Daugelis gudresniųjų išsisuks. Atrankos panašios į loteriją“, – įsitikinęs Darius.
Daugelis kalbintų kelmiškių pritaria, kad į mokyklas būtų grąžinta karinio parengimo pamoka. Kartu tai ir patriotinis ugdymas.
Redakcijos archyvo nuotr.
TARNYBA: Tarnybą Lietuvos kariuomenėje jaunimas laiko vyriškumo mokykla.
NUOMONIŲ KALEIDOSKOPAS
Sonata POCINAITĖ, kražiškė, mokosi Kelmės J. Graičiūno gimnazijos 10 klasėje.
„Merginos turi gimdyti ir auginti karius“
– Pritariu, kad reikalinga šauktinių kariuomenė. Mano tėtė tarnavo sovietų armijoje, brolis – Lietuvos kariuomenėje. Jie sako, jog tarnyba reikalinga net ir taikos metu. Tai vyriškumo mokykla.
Aš manau taip pat. Stebiu savo bendraamžius. Matau, jog daugeliui tokia mokykla reikalinga. Be to, kariuomenė išgelbėtų ir ne vieną asmenybę. Ne paslaptis, kad daugelis vaikinų, neturėdami ką veikti, nueina šunkeliais. Kariuomenė juos sudrausmintų, padėtų subręsti asmenybei.
Svarstymams, kad kariuomenėje turėtų tarnauti ir merginos, nepritariu. Manau, kad merginos turi pasišvęsti šeimai. Gimdyti ir auginti Lietuvai būsimus karius ir Tėvynės gynėjus, o ne pačios rankose laikyti šautuvą. Aš nenorėčiau tarnauti.
Rokas STANKUS, kelmiškis, Kauno technologijų universiteto biomedicinos elektronikos specialybės studentas.
„Stipresnė – profesionalų kariuomenė“
– Kadangi studijuoju, manęs bent kol kas į kariuomenę nešauks. Baigęs mokslus mielai atitarnausiu. Devyni mėnesiai – nedaug. Po to galima rūpintis karjera.
Reikalinga šauktinių kariuomenė. Tačiau manau, jog gausesnė profesionali kariuomenė būtų pajėgesnė apginti Tėvynę.
Tautvilas PUTVIS, 24 metų Kelmės vietinio ūkio specialistas.
„Mano planas – karys savanoris“
– Manu, jog kiekvienas jaunuolis turi atlikti pareigą Tėvynei. Jeigu mane pašauks, nedvejodamas eisiu į kariuomenę.
Tačiau daugelis mano bendraamžių jau susiplanavę gyvenimą. Turi šeimas, vaikų. Man – paprasčiau. Kol kas esu nevedęs. Nejausčiau diskomforto, jei tektų tarnauti. Sunkiau būtų tik tėvams. Jiems padedu ūkininkauti.
Aš asmeniškai galvoju apie kitokį kelią. Tapsiu savanoriu. Mokysiuos ginti Tėvynę ilgesniam laikui neatsitraukdamas nuo darbo ir nuo tėvų šeimos. Kai buvau moksleivis, norėjau stoti į Šaulių sąjungą. Bet nebuvo sąlygų.
Iki šiol nemoku nei išardyti, nei vėl sudėti šautuvo. Norėčiau įgyti vyriškos patirties.
Jeigu kiltų realus karas, abejoju, ar šauktinių kariuomenė apgintų Lietuvą. Tačiau pasauliui ir Lietuvos visuomenei reikia parodyti, jog yra žmonių, pasiruošusių ginti Tėvynę. Tikiu, kad tarp mano bendraamžių didžioji dalis eitų ginti savo šalies.
Algimantas ARMONAS, Kelmės mažojo teatro vadovas, septyniolikmečio sūnaus tėvas.
„Sveika šauktinių kariuomenė – reikalinga“
– Pats tarnavau sovietinėje armijoje. Laimė, kad jau buvau baigęs aukštuosius mokslus. Kitaip su manimi elgėsi, ir aš pats viską kitaip vertinau. O kaip vertintų aštuoniolikmetis? Jeigu jam tektų patirti "diedovščiną", kasdien matyti dirbti tinginčius karininkus, girdėti rusiškus keiksmažodžius. Manau, kad daugelis jaunų žmonių iš sovietinės armijos grįždavo psichologiškai suluošinti.
Ko norėti, juk armijoje vienoje vietoje toks didžiulis kiekis žmonių su įvairiais charakteriais, keistais polinkiais. Sunku juos suvaldyti.
Jeigu lietuviška kariuomenė bus kultūringesnė ir sveikesnė, aš nieko prieš į tarnybą leisti savo sūnų. Kariuomenėje išmokstama daug gerų, teisingų dalykų: disciplinos, tvarkos, drausmės, pagerinama fizinė jaunuolio būklė, pereinama savotiška vyriškumo mokykla.
Tačiau sveikai ir kultūringai kariuomenei reikia parengti ne tik materialinę, bet ir psichologinę bazę, aukštos kultūros, pedagogiškus, žmogaus nežeminančius karininkus.
Rita BLINSTRUBIENĖ, kelmiškė socialinių mokslų magistrė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto studentė, trijų dukrų mama.
„Mus apsaugos ne ginklai“
– Dvi mano dukros jau ištekėjusios. Trylikametė dar gyvena namuose. Neįsivaizduoju jos tarnaujančios kariuomenėje. Nors jeigu reikėtų atlikti prievolę, paklustume. Aišku, kaip mama jausčiau didžiulį nerimą. Ar gali jaunas, vos vidurinę mokyklą baigęs žmogus būti pasiruošęs tarnybai kariuomenėje?
Ar gali jį karui parengti karinio rengimo pamokos mokykloje? Tokias pamokas jau turėjome. Ir aš pati mokiausi šaudyti, išardyti ir vėl surinkti šautuvą. Buvo net savotiškai įdomu. Bet ar buvome pasiruošę apginti Tėvynę?
Saugumas visiems mums svarbi tema. Bet žmonės kartais klaidingai supranta saugumą. Jeigu savo vertybėmis nesame stiprūs, nepadės mums nei kariuomenė, nei ginklai.
Be to, manu, jog mūsų saugiklis ten – aukščiau. Jeigu jis leis mus pulti, tai ir užpuls.
Aišku, pasaulyje daug žmonių, kurie širdyje neturi Dievo. Tuomet imasi ginklo. Todėl pasaulyje šmėsčioja baimė, mus žeidžia svetimo pykčio impulsai. Nebelieka gyvenimo džiaugsmo. Netenkame to, kas mus palaikytų iš vidaus.
Išmintis pasaulio žmones apsaugotų patikimiau negu ginklai. Smurtas ir jėga nėra išminties požymis.
Bet ką darysi? Jeigu jau reikėtų ginti Tėvynę, sektume savo tėvų ir senelių pavyzdžiu. Tik jie buvo stipresni už mus, nes turėjo nesutrupinamą dvasinių vertybių karkasą.