Naujausios
„Mano Dievas – valstybė ir tautybė“
Daugiau kaip 40 metų medikės darbui atidavusi tytuvėniškė Emilija Rudzevičienė sako niekuomet nepriklausiusi jokioms partijoms, nes gydyti ligonių pagal partiškumą neišeina.
Valstybė ir tautybė, lietuvio identitetas, sąžinė ir dora, jos manymu, pačios svarbiausios vertybės. Jei su jomis neprasilenki, gyvenime niekam nepadarai blogo.
Ponia Emilija ir kaip medikė, ir kaip visuomenininkė Tytuvėnų krašto žmonėms yra padariusi labai daug gero.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Šalia tėvų ir senelių
Nors sakoma, jog savame krašte pranašu nebūsi, Tytuvėnuose gimusi, augusi ir visą gyvenimą praleidusi Emilija Rudzevičienė užsitarnavo ir saviškių pagarbą, ir dėkingumą.
„Ne tik iš Tytuvėnų neišėjau. Neišėjau net iš tos pačios vietos, – sako ponia Emilija. – Priešais – tėvų namai, šalia – senelių sodyba.“
Baigusi Kauno medicinos mokyklą jauna specialistė bandė prigyti kitame krašte, Dzūkijoje.
Metelius ji žinojo dar mokydamasi mokykloje. Geografijos mokytojas Juozas Klimašauskas rengdavo turistinius žygius. Mokiniai pėsčiomis iš Tytuvėnų nukeliaudavo į Zarasus. Vieną vasarą pasiekė Dzūkiją.
„Išeidavome vos pasėję daržus, sugrįžę jau valgydavome sunokusius žirnius“, – mena ponia Emilija.
Tuomet žygyje į Dzūkiją, pamačiusi Metelius ir jų nuostabią gamtą, jauna mergina prisiekė sau ten sugrįžti. Todėl ir paprašė paskyrimo į Metelius.
Felčerė dešimtis kilometrų nueidavo pėsčia
Dzūkijoje jaunoji Emilija surado savo vyrą. Jis dirbo agronomu. Bet padirbėjusi pustrečių metų svetimame krašte, grįžo į tėviškę. Ilgėjosi tėvų, senelių, namų.
Iš pradžių dirbo felčere Pagryžuvyje. Vėliau buvo perkelta į Budraičius. Apsigyveno Tolučiuose. Gavo būstą nacionalizuotame Romerių dvare. Kasdien pėsčia jauna medikė turėjo įveikti trikampį: rytą Tolučiai – Tytuvėnai – Budraičiai, vakare – Budraičiai – Tytuvėnai – Tolučiai.
Mat Tytuvėnuose, pas savo tėvus, palikdavo dukras. Jų niekuomet nevedė į darželį.
Ne tik šiuos atstumus turėjo atlaikyti felčerės kojos. Ji pėsčia turėdavo apeiti ne tik Budraičių gyvenvietę, bet ir aplinkinius kaimus. Aptarnaudavo apie tūkstantį žmonių.
Felčerės pareiga buvo sukviesti patikrinti moteris, leisti vaistus ligoniams, domėtis dispanserizuotais žmonėmis, lankyti naujagimius, skiepyti vaikus. O naujagimių tuo metu jos aptarnaujamoje teritorijoje būdavo po 40–45. Po 90-ųjų ėmė sparčiai mažėti. Sumažėjo perpus, paskui – dar perpus, o kai prieš penkerius metus ji išėjo užtarnauto poilsio, gimdavo tik po 3–4 vaikus.
Kaimuose praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje dar būdavo daug vienkiemių. Taigi, per dieną kartais pėsčiomis tekdavo įveikti ir keliolika kilometrų.
Ponia Emilija džiaugiasi, jog kartais jai padėdavo vyras – pavežiodavo automobiliu.
„Dabar ir pati negaliu patikėti, kaip viską suspėdavau ir tuos atstumus įveikdavau. Juk tuomet nebuvo net vienkartinių švirkštų. Stiklinius švirkštus ir adatas reikėdavo virinti. Tai užimdavo daug laiko, – stebisi E. Rudzevičienė. – Būdavo daug visuomeninio darbo. Tekdavo vadovauti sandraugovėms, rengti sveikatingumo popietes. O prieš darbą ir po darbo dar būdavo darbas namuose. Ūkiškai gyvenome. Felčerės atlyginimas buvo nedidelis.“
„Per Jus praėjo visos mūsų bėdos“
Nors felčerės atlyginimas buvo menkas, E. Rudzevičienė visuomet dirbo iš širdies. „Man patiko darbas, – lakoniškai motyvą apibūdina medikė. – Nors niekuomet nesijausdavau rami. Suaugusį palikau sergantį, vaiką – paskiepytą. Ir grįžus namo neapleisdavo mintis, kaip jis ten... Esu pareigos žmogus.“
Ponia Emilija stengdavosi padėti žmogui daugiau, negu reikalauja jos pareigos. Dalyvavo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ veikloje. Rinko labdarą, padėjo sunkiems ligoniams ir neįgaliems žmonėms.
„Matau, jog vaikas tirpsta akyse. O tėvai neturi pinigų jam gydyti. Laukia rudens, kol galės parduoti užaugintą jautį, – mena Emilija skaudžiausias istorijas. – Nupirkau katiną-taupyklę. Užantspaudavau. Tuomet priklausiau slaugytojų asociacijai. Nuvažiavau į konferenciją. Paprašiau žodžio. Norėjau papasakoti nelaimingo vaiko istoriją ir tiesiog perleisti taupyklę per rankas, kad slaugytojai kiek galėdami paaukotų. Tačiau organizatoriai žodžio nesuteikė.
Negalėjau suprasti tokio jų poelgio. Išstojau iš šitos asociacijos.
O lėšų surinkti padėjo tytuvėniškiai. Kodėl to ėmiausi? Žinau, kaip sunku paramos prašyti pačiam. Ypač tokioje situacijoje, kai sunkiai suserga vaikas. Be to, aš – medikė. Privalėjau padėti žmogui. Buvau įsitikinusi, jog ieškodama pagalbos visuomet ją surasiu.“
Viename sambūryje, dėkodami E. Rudzevičienei už rūpestį, tytuvėniškiai sakė: „Per Jus praėjo visos mūsų bėdos.“
Šimtmečių patirtis stiprino sveikatą
„Anksčiau vaikai būdavo kaip sviedinukai – pargriuvo, atšoko nuo žemės. Dabar ir vaikams lūžta kaulai, – apie vaikų sveikatos pokyčius kalba E. Rudzevičienė. – Sveikata prastėja. Klasėje visiškai sveiki tik du trys vaikai. Ydinga laikysena. Iškrypęs stuburas. Tai kasdienės ligos.“
Medikė prisimena, dar dirbdama bendruomenės slaugytoja sudarė dešimtmečio vaikų sveikatingumo lentelę. Kai paaiškėjo, kad tiek daug stuburo iškrypimų, pakvietė specialistus, sukvietė vaikų tėvus, aiškino, ką daryti. Tėvams išdalijo lapus su pratimų piešiniais ir aprašymais.
Tuomet Šiauliuose gyvavo speciali mokykla, kurioje mokėsi vaikai, turintys stuburo problemų. Ne vienas vaikas ten pasveiko.
Ligas kaip ir madas diktuoja laikas. „Kai pradėjau dirbti, nežinojau, kas yra alergija, – prisimena medikė. – Ilgainiui alergija pradėjo sirgti ne tik suaugę, bet ir vaikai. Organizmai, matyt, nespėdavo prisitaikyti prie kintančios ir vis labiau chemijos užvaldomos aplinkos.“
Medikė stebisi, jog dabar tėvai nenori skiepyti vaikų. Ji tiesiog nešiodavosi vakciną, skiepydavo vaikus ir namuose. Išnyko tymai, kokliušas, poliomelitas, difterija.
Nebeliko garbės žodžio
Rudzevičių dukra rašė diplominį darbą apie sveikatingumo atspindžius etnokultūroje. Paaiškėjo įdomių detalių apie tai, kaip žmonės panaudodavo šimtmečių patirtį, kad būtų sveikesni.
Elgėsi labai pamatuotai. Sveikiau augino vaikus. Tą rodo ir pačios Emilijos patirtis. Ji pasakoja, kai kuriose trobose matydavusi basus, murzinus vaikus. Bet jie būdavę sveiki, raudonskruosčiai, matyt, užsigrūdinę. O kitas vaikas – išpuoselėtas, puikiai prižiūrėtas, bet pablyškęs tarsi nuspelgtas, tarsi augtų po medžiu nuolatiniame pavėsyje.
Taigi, vargu ar pernelyg sterili aplinka, pernelyg dideli patogumai tikrai yra naudingi sveikatai. Mokslininkai jau pradėjo kalbėti apie kenksmingą sauskelnių poveikį vaiko sveikatai. Kalba apie judėjimo stygiaus, kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir chemijos žalą.
Ir fizinei, ir dvasinei lietuvaičių sveikatai pražūtinga ir nusmukusi moralė. Pamatinę vertybę – duoto žodžio tesėjimą – žmonės ištrynė iš savo sielų.
„Ar girdėjote, kad šiais laikais kas nors sakytų „garbės žodis“?“ – klausė visą gyvenimą garbingai gyvenusi medikė.
Žmonės garbės žodžio išsižadėjo, nes nežadant ir netesint lengviau gyventi. Jokių įsipareigojimų.
Asmeninės nuotr.
GROŽIS: Emilija Rudzevičienė daugiau kaip keturis dešimtmečius mielai dirbo medikės darbą. Tačiau sako, jog pagal pašaukimą turėjusi būti literatė. Mėgsta grožį. Kuria prasmingus tekstus.
TYTUVĖNAI: Emilijos Rudzevičienės jaunystės Tytuvėnai. Aplink bažnyčią nebuvo namų.
SUSITIKIMAS: Emilija Rudzevičienė (balta suknele) su bendraklasiais ir geografijos mokytoju Juozu Klimašausku nukeliavo į Anykščius. Nusifotografavo su rašytoju Antanu Vienuoliu-Žukausku.