Naujausios
Blaškytas, bet neišbarstytas talentas
Kelmėje ir Tytuvėnuose paminėtos Sofijos Dembovskytės Romerienės 130 – osios gimimo metinės. Jos gimtadienis Lietuvai labai svarbią dieną – Vasario 16 -ąją.
Sofija Romerienė – lenkų kilmės dailininkė, kurios gyvenimas Lietuvoje glaudžiai susijęs su Kelmės rajonu. 30 brandžiausių savo gyvenimo metų – nuo sutuoktuvių su Eugenijumi Romeriu iki tremties – akvarelės virtuoze, viena iš ryškiausių portretisčių ir peizažo meistrių vadinama dailininkė praleido Tytuvėnų dvare.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Paveikslai pasakoja gyvenimo istoriją
Iš penkių tūkstančių Sofijos Romerienės sukurtų paveikslų nemaža dalis skirta Tytuvėnams ir Kelmei bei kitiems Kelmės rajono miesteliams. 80 vertingiausių kūrinių rinkinys saugomas Šiauliuose, „Aušros“ muziejuje, 30 paveikslų – Kelmės krašto muziejaus fonduose.
Kelmės krašto muziejuje dailininkės 130-ųjų metinių proga surengta fonduose saugotų jos paveikslų ir dokumentų paroda. Atidarant parodą muziejininkė Laima Šimkutė, demonstruodama S. Romerienės kūrybinį palikimą, per paveikslus atskleidė jos gyvenimo ir šeimos istoriją.
Vaikystė tarp Krokuvos ir Vilniaus
Sofija Dembovskytė-Romerienė gimė 1885 metais vasario 16 dieną Estijoje, Dorpatu mieste, šiandieniniame Tartu. Jos tėvas Tadeušas, ten baigęs universitetą, rengė medicinos mokslų daktaro disertaciją. Mama Matilda Grosse buvo kilusi iš Krokuvos pirklių šeimos, bet turėjo vokiško kraujo.
Kai Sofijai sukako treji metukai, jos tėvai persikėlė gyventi į Vilnių. Čia tėvas įkūrė privačią Chirurgijos ir ortopedijos kliniką ir tapo vienu iš žymiausių miesto gydytojų.
Vienturtė dukra Sofija buvo auklėjama tėvų ir guvernančių. Turėjo užsienio kalbų mokytojas prancūzę, anglę ir vokietę.
Vasaras būsimoji dailininkė neretai leisdavo pas senelius Krokuvoje. Gyvendama Vilniuje mokėsi dailės I. Trutnevo piešimo mokykloje. Vėliau studijavo Miunchene, Krokuvoje, Paryžiuje.
Jaukus gyvenimas Tytuvėnuose
1906 metais, su savo mama viešėdama Paryžiuje, Sofija susipažino su būsimo vyro seserimi Elena. Vėliau ji supažindino dailininkę su savo broliu Eugenijumi, kuris už Sofiją buvo vyresnis 14 metų.
Draugystė truko daugiau kaip ketverius metus. Mat Eugenijus ilgai negalėjo užmiršti meilės savo pusseserei Marilei. Be to, jo tėvas Izidorius Romeris manė, kad dailininkė nėra tinkama žmona jo sūnui.
Tačiau pats Eugenijus manė kitaip. Jam patiko Sofijos inteligencija, švelnumas, talentas. Po tėvo mirties, 1911 metais, jis vedė Sofiją Dembovską ir parsivežė į Tytuvėnų dvarą, kuriuo rūpintis jam buvo pavedęs tėvas.
Nors motina marčią taip pat sutiko nelabai svetingai, tačiau ji apsigyveno kitame, Pagryžuvio, dvare ir netrukdė jaunavedžiams.
Tuo tarpu, kaip mena amžininkai, Sofijai Romerienei Tytuvėnų dvare netrūko nieko. Gyveno apgaubta vyro ir tarnų rūpesčio. Pagimdė penkis vaikus.
Maironio portretas
Dvaro palėpėje ji buvo įsirengusi studiją. Čia piešdavo savo vaikų, kartais samdytų valstiečių ir būtinai kiekvieno dvaro svečio portretus. Svečių portretų dailininkė buvo sukaupusi apie 200. Buvo išleidusi specialų albumą. Tačiau jis per karą dingo.
Į dvarą atvažiuodavo giminaičių, draugų. Mėgdavo lankytis menininkai. Ypač rudenį, kai Šiluvoje vykdavo Šilinės atlaidai. Po pamaldų draugai ir pažįstami visuomet aplankydavo ir Romerius.
Tytuvėnuose vasarodavo Eugenijaus Romerio brolis teisininkas Mykolas Romeris. Kaip yra prisiminęs kelmiškis, dabar jau miręs mokytojas Bronislavas Urbelis, šis profesorius buvo vadinamas „kirviu“, garsėjo dideliu reiklumu. Daug studentų neišlaikydavo egzamino. Todėl atvykdavo pas profesorių į Tytuvėnus. Čia jis būdavęs geresnės nuotaikos ir studentams visuomet pavykdavę atsikratyti skolos.
Neretai dvare viešėdavo poetas Maironis, kuriam iš savo gimtinės Pasandravio atvažiuoti į Tytuvėnus nebuvo toli.
S. Romerienė nutapė ir jo portretą, o Maironis savo ruožtu paskyrė eilėraštį S. Romerienei:
„Išliksiu aš gyvas paveiksle tame
Net tuomet, kai kūnas, užbertas žeme,
Ilsėsis klajones užbaigęs visas...“
Kaip mena S. Romerienės vaikai, mama eskizą nusipiešdavusi labai greitai. Mat iš anksto gerai apgalvodavusi, ką norėtų pasakyti tuo portretu, kokiu rakursu vaizduos, apgalvodavo netgi pozą ir suknelės spalvą. Todėl ilgai pozuoti nereikėdavę. Seansas trukdavęs ne ilgiau kaip valandą arba dvi.
Ji eskizus piešdavo visur ir visada. Visuomet nešiodavosi ir vežiodavosi dailės reikmenis. Kartais papozuoti samdydavo paprastus kaimo valstiečius, domėjosi jų buitimi, tradicijomis.
Kaip prisimena Kelmėje, Kaštonų gatvėje, gyvenanti Jadvyga Grušauskaitė, ketvirtadieniais dailininkė mėgdavo lankytis Kelmėje. Čia vykdavo turgūs. Turgaus dieną Kelmė būdavo judri. Dailininkė galėdavo pasisemti minčių kūrybai.
S. Romerienė visuomet aplankydavo savo draugę gydytoją Sanitą Sesmoncevaitę, kuri gyveno Bažnyčios gatvėje. Kartais pas ją ir pernakvodavo. Žiūrėdama pro langą ji mėgdavo tapyti Kelmės vaizdus.
Pozavo ir Prezidentas
S. Romerienė yra nutapiusi daug žymių visuomenės veikėjų, politikų, menininkų. Jai pozavo Prezidentas Kazys Grinius, burmistras Antanas Merkys, ministras Juozas Tonkūnas, generolas Povilas Plechavičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Adomas Jakštas, Zigmas Žemaitis.
Ne visi jos įamžinti žmonės lankėsi Tytuvėnuose. Neretai dailininkė važiuodavo į Kauną. Ten tapydavo savo bute, K. Donelaičio gatvėje.
Laikinąją sostinę dailininkė turėjo lankyti ir dėl parodų bei čia besitelkiančio kultūrinio gyvenimo.
Kaune dažnai tekdavo būti ir dailininkės vyrui Eugenijui. Jam tapus banko akcininku, tekdavo tvarkyti reikalus laikinojoje sostinėje. Be to, jis buvo vienas iš Žemės ūkio draugijos steigėjų ir kooperacijos pradininkų, siekė krašto politinio ir ekonominio savarankiškumo.
Tremtis
Tris dešimtmečius dvare trukęs laimingas ir ramus Romerių gyvenimas baigėsi 1941-ųjų birželio 16-ąją. Jų šeima neišvengė tremties.
Kaip mena buvusi dvaro kumetė, Šeimylaukio kaime gyvenanti Julijona Šimkienė, net ir tremiami Romeriai neprarado savo žmogiškojo orumo, savivertės. Ponia ir ponas iš dvaro išėję apsirengę gerais rūbais, užsidėję skrybėles. Visos kumetės su vaikais subėgusios jų išlydėti. Ponas peržegnojęs darbininkes. Viena iš jų net atsiklaupusi. Kitos pradėjusios verkti.
Romerius vežė iš Viduklės geležinkelio stoties į Komiją kartu su Gruževskiais, Putvinskiais, Pluščiauskiene, Stanevičiais ir kitais turtingesniais kelmiškiais. Paskui plukdė baržomis. Kai kurie po tokios skausmingos ir sunkios kelionės tremtyje neilgai ištvėrė, mirė.
S. Romerienė ir į tremtį pasiėmė dažų. Komisarui prasitarė, jog esanti dailininkė. „Mano menas išgelbėjo mūsų gyvybes, – po devynerių metų ji tvirtino Amerikos laikraščiui „The Catholic Standard“.
Dailininkė gavo lengvesnio darbo žaislų fabrike. Spalvino medinius žaisliukus. Šis darbas padėjo tremtyje išgyventi šeimai. Jie pajėgė nusipirkti duonos ir šiek tiek sviesto.
Egipto princesių paveikslai
1942 metais Romerių šeima buvo paleista iš Komijos lagerių. Mat karo metais, atkuriant Sovietų Sąjungos – Lenkijos diplomatinius santykius, Romerių giminaitis Tadeušas Romeris buvo paskirtas Lenkijos pasiuntiniu Maskvoje. Jis primygtinai prašė Molotovo, kad Sofija Romerienė ir jos vyras būtų paleisti iš katorgos.
Jie išvažiavo į Kuibyševą, kur buvo Lenkijos ambasada. Palaužtas likimo smūgių čia mirė S. Romerienės vyras. Liko palaidotas prie Volgos. Sofijai su lenkų ambasada pavyko ištrūkti iš Sovietų Sąjungos. Beveik metus ji praleido Irane. Vėliau išvažiavo į Egiptą. Čia gyveno ketverius metus. Kad užsidirbtų pragyvenimui, piešė Egipto princesių bei diplomatinio korpuso narių portretus. Taip susipažino ir susidraugavo su amerikiečių diplomatų šeimomis.
1948 metais ji atvyko į Londoną. Čia po septynerių metų pertraukos susitiko su keturiais savo vaikais. Viena dukra liko Sovietų sąjungoje.
Trejus metus S. Romerienė kūrė Londone. Dalyvavo parodose. Po to išsikėlė į Kanadą, kur gyveno jos sūnus. Kurį laiką gyveno Monrealyje. Paskui devynerius metus praleido Vašingtone, kur taip pat intensyviai kūrė.
1963 metais dailininkė visam laikui įsikūrė Monrealyje, kur gyveno dukra ir sūnus. Dėl nusilpusio regėjimo nebegalėjo tapyti.
Mirė 1972-aisiais rugpjūčio 23-iąją. Palaidota Sant Adelės kapinėse.
5000 paveikslų išblaškyti po pasaulį
Pačios dailininkės paskaičiavimu, ji sukūrė apie 5000 paveikslų. Jie liko tose pasaulio šalyse, kur S. Romerienė gyveno. Tačiau manoma, jog pats kūrybingiausias ir brandžiausias jos talento laikotarpis buvo Lietuvoje. Čia gana gerai išsaugotas jos palikimas.
Suregistruota apie 1200 darbų. Dalis jų saugoma M. K. Čiurlionio muziejuje. Vertingiausias, maždaug 80 paveikslų, rinkinys yra „Aušros“ muziejuje. Čia paveikslus atgabeno dailininkės šeimos nariai, jos artimieji. Apie 30 jos darbų yra Kelmės krašto muziejuje.
Jėzaus širdies ir šv. Pranciškaus paveikslai kabo Kelmės bažnyčioje. Dalis darbų saugoma Kauno, Telšių, sostinės muziejuose.
Daug dailininkės darbų išblaškyta po pasaulį. Jų yra Kanadoje, Australijoje, Amerikoje, Anglijoje, Belgijoje, Lenkijoje. Jie saugomi muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Prie dailininkės talento turėjo progos prisiliesti daugelio šalių meno gerbėjai. O jos pačios likimas tarsi sujungė tautas.
Nuotraukos iš Kelmės krašto muziejaus fondų
JAUNYSTĖ: Sofija Dembovskytė 1911 metais. Tais pačiais metais ištekėjo už Eugenijaus Romerio.
ŠEIMA: Sofija ir Eugenijus Romeriai mėgdavo ilsėtis Tytuvėnų parke. 1925 metai su vaikais Elena, Andriumi ir Genute. (
DVARAS: Sofija Romerienė mėgdavo piešti dvarus. Nutapė ir savąjį Tytuvėnų dvarą.
VAIKAI: Savo vaikų portretus Sofija Romerienė piešdavo labai dažnai. Jie juokaudavo, jog net neturėtų pozuoti, nes mama viską žino atmintinai.
PORTRETAS: Į Tytuvėnų dvarą dažnai atvažiuodavo poetas ir kunigas Maironis. Sofija Romerienė nupiešė jo portretą. Jis atsidėkodamas paskyrė dailininkei savo eilėraštį.
VASAROTOJAS: Sofija Romerienė sukūrė ir savo vyro brolio žinomo teisininko Mykolo Romerio, dažnai vasarodavusio dvare, portretą.