Naujausios
Ūkininkų kova dėl kruvinai uždirbtos žemės
Į devintąjį dešimtmetį įkopę Kelmės rajono Eimančių kaimo gyventojai Janina ir Alfonsas Pastorasčiai jaunystėje sunkiai dirbo, kad tėvai nusipirktų žemės. Atkūrus Nepriklausomybę, tą žemę atgavo. Būdami garbaus amžiaus dar sėja, kulia, šienauja, laiko gyvulių. Tačiau kova dėl šventos savo nuosavybės nesibaigia.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Deklaruojant pasėlius, žemės pritrūksta
Janina ir Alfonsas Pastorasčiai gyvena 1930 metais statytoje Alfonso tėvų sodyboje Eimančių kaime. Šiame kaime buvo ir Alfonso tėvų žemė. Ją atgavus ir padalijus vaikams, Alfonsui atiteko 4 hektarai ir 10 arų. Porą hektarų ir dešimt arų dirbamos žemės Alfonsas dar perpirko iš savo brolio.
J.Pastorastienė taip pat atgavo porą hektarų žemės ir, kaip pati tvirtina, 2 hektarus 60 arų miško Eimančių kaime.
„Kad tėvai nusipirktų žemės, jaunystėje aš ir trys mano seserys ėjome tarnauti. Sunkiai dirbome, kėlėme vos prašvitus, reikėdavo nuravėti po hektarą braškių. Alfonso 7 broliai ir seserys taip pat sunkiai dirbo, kad tėvai galėtų įsigyti žemės. Ta žemė mums šventa. Iš jos tik su karstu mus išneš, – redakcijai pasakojo J.Pastorastienė. – Bet mūsų valdos ir miškas vis traukiasi.“
Pasak Pastorasčių, jie turi 8 hektarus ir 27 arus nuosavos dirbamos žemės, pievų ir ganyklų. 2006 metais jie ir deklaravo tokį pasėlių ir pievų plotą.
Tačiau vėliau jų valda susitraukė. Kai pastaraisiais metais nueina deklaruoti pasėlių, deklaruojama tik 7 hektarai ir 99 arai. Kur dingsta dar 28 arai? Gal žemė susitraukia?
Vėliau Tytuvėnų apylinkių seniūnijos specialistė žemės ūkiui Vilma Žernienė redakcijai aiškins, jog žemėlapiuose belieka tik toks – 7 hektarų 99 arų plotas. Gal matininkai, atlikdami pirminius matavimus, suklydo?
Jeigu suklydo, vadinasi, Pastorasčiams grąžinta ne visa nuosavybė? Kas atsakys už tokias klaidas? Tokie klausimai kasdien graužia garbaus amžiaus ūkininkus.
Miško pievutę suarė kitas ūkininkas
Janina Pastorastienė 1993 metais atgavo ir 2 hektarus 20 arų miško. Tai keturkampis beveik tvarkingos formos masyvas, kurio kraštinių ilgis ir plotis siekia 429,5, 49,34, 380,66 ir 79,45 metro.
Taip rodo Nacionalinės žemės tarnybos Kelmės skyriuje esantys jų nuosavybės dokumentai.
Tačiau yra ir kitas dokumentas. 1998 metais Užpelkių girininko pavaduotojo parašyta pažyma, kad J. Pastorastienei priklauso 2,6 hektaro miško. Toks plotas, pasak Pastorasčių, buvo pažymėtas ir riboženkliais.
Pasak ponios Janinos, 40 papildomų arų sudarė miško gale esanti pievutė. Ten jos tėvai Smetonos laikais ganydavo gyvulius. Matininkas pažymėjo pievutę riboženkliais. Atgavę mišką Pastorasčiai užtvėrė tą pievutę. Iš pradžių ten šienaudavę, paskui ketinę ją apsodinti jaunuolynu. Pievutę valdė ketverius metus.
Tačiau vieną dieną nuėję į mišką rado nuardytas tvoras sumestas į griovį, o pievutę suartą. Niekas jiems dorai ir nepaaiškino, kam atiduota ta žemė. Tik patys išgirdę, kad kažkokiam ūkininkui iš kito seniūnijos kaimo.
Pastorasčiai įsitikinę, jog ir jų miškas yra susiaurėjęs apie 11 metrų.
Niekas nei Nacionalinės žemės tarnybos Kelmės skyriuje, nei Tytuvėnų seniūnijoje negalėjo paaiškinti, kas atsitiko su Pastorasčių mišku ir pievute.
Išsiaiškinti situaciją pažadėjo buvęs anksčiau gyvavusios Užpelkių girininkijos girininkas Povilas Jankūnas, dabar konsultuojantis privačius miškų savininkus.
Jis išsiaiškino, jog pievutė miško gale pateko į kitą – ne Pagryžuvio, o Mockaičių kadastrinę vietovę. Matyt, todėl buvo atiduota toje kadastrinėje vietovėje žemę susigrąžinusiam ūkininkui. Bet tokiu atveju trūkstamas plotas, jeigu jo iš tiesų trūksta, turėtų būti grąžinamas Pagryžuvio kadastrinėje vietovėje.
Įvažiavimas į sodybą virto bendro naudojimo keliu
Alfonsas Pastorastis pasakoja, jog 1930 metais jo tėvas pasistatęs medinį namą pasidarė ir įvažiavimą į savo sodybą. Pastorasčių sodyba stovi šiek tiek atokiau nuo pro gyvenvietę einančio pagrindinio kelio Eimančiai – Kubiliai. Todėl į sodybą veda kelių dešimčių metrų ilgio įvažiavimas.
Pasak Pastorasčių, įvažiavimas įeina į jų namų valdą. Už įvažiavimo ruožas žemės dar priklauso jiems. Pirminius matavimus atlikęs matininkas liepė įkalti geležinį kuolą toje vietoje, kur baigiasi jų valda.
Kaimynų Vasiliauskų ir Pastorasčių namų valdos ribą žymėjo ir Pastorasčių kriaušė. Be to, kitoje įvažiavimo pusėje dar stovėjęs medinis jų garažas.
Tačiau vieną dieną kriaušė buvo nupjauta, garažas nutemptas.
Mat sovietiniais laikais ant jų žemės buvo pastatytos kelios Eimančių gyvenvietės trobos. Senieji jų savininkai dabar jau mirę. Sodybas nupirko nauji gyventojai.
Artimiausi Pastorasčių kaimynai nusprendė, jog įvažiavimas yra bendras, o žemė už įvažiavimo priklauso jiems.
Nacionalinės žemės tarnybos Kelmės skyriaus vedėjas Arvydas Žukauskas rodo Pastorasčių namų valdos bylą ir komentuoja, jog keliukas tarp Pastorasčių ir jų kaimynų Vasiliauskų sodybų yra bendro naudojimo kelias. Esą jis išminusuotas iš Pastorasčių namų valdos. Juo turi pravažiuoti ir kiti ne šalia kelio, o toliau gyvenantys kaimynai.
Tuo tarpu Vasiliauskų namų valdos dokumentuose įvažiavimas į Pastorasčių sodybą įvardijamas kaip gretimybė.
Nuvažiavus į Eimančių kaimą ir vietoje apžiūrėjus vadinamąjį bendro naudojimo kelią, aiškiai matosi, jog tai tik įvažiavimas į Pastorasčių sodybą, kuris sodyboje ir baigiasi. Jokio pravažiavimo ar bendro naudojimo kelio toliau nėra.
O ūkininkų kaimynai Vasiliauskai turi įvažiavimą į savo sodybą iš kitos pusės. Ten matosi ir vėžės. Matyt, vežtos malkos.
Tačiau, pasak Pastorasčių, Vasiliauskai naudojasi jų keliuku. Jiems pikta, kad valyti ir tvarkyti įvažiavimą jie turi vieni. Kai užpusto, samdo techniką įvažiavimui nuvalyti. Bet niekas nepaklausia, kiek už nuvalymą sumokėjo.
Šių eilučių autorė norėjo išklausyti ir Vasiliauskų nuomonės. Po žurnalistės pokalbio su Pastorasčiais, durų niekas neatidarė.
Ankstesnieji Eimančių gyventojai Vladas Černeckis ir Irena Grišienė raštu parašę ir savo parašais patvirtinę, jog įvažiavimas į Pastorasčių namų valdą padarytas jau 1930 metais ir priklauso Pastorasčiams.
Ankstesnis Tytuvėnų apylinkių seniūnas V.Rudzevičius turėjęs knygą, kurioje buvę nurodyti visų Eimančių gyventojų įvažiavimai į jų sodybas. Tačiau niekas į tai nekreipia dėmesio. Pataria patiems tartis su kaimynais Vasiliauskais.
„Nebeturim valios ant savo žemės, – savo nuoskaudas lieja Janina Pastorastienė. – Ant keliuko kartais pripilama pelenų, pametama vinių prikaltų lentų – praduriame automobilio padangas.“
Matavo, bet kadastrinių matavimų nėra
Janina ir Alfonsas Pastorasčiai kreipėsi į visas įmanomas kontoras, kurių priedermė rūpintis žeme ir ūkininkais. Visi kaip vienas patarė samdyti matininką, kuris atliktų kadastrinius matavimus. Tuomet būtų aišku – trūksta ar netrūksta žemės. Jeigu trūksta, pridėtų natūra arba sumokėtų kompensaciją. Ūkininkai susirado matininką Šiauliuose. Šis atvyko vieton, paėmė kelis šimtus litų avanso, bet darbo, pasak Pastorasčių, taip ir neatliko.
Paskambinome matininkui. Jis komentuoti situaciją atsisakė.
Tuomet „Šiaulių kraštas“ kreipėsi į bendrovės, kurioje matininkas dirba, direktorių. Direktorius tvirtino, jog sutartis dėl kadastrinių matavimų su Pastorasčiais nesudaryta. Jis susisiekė su matininku. Matininkas direktoriui paaiškinęs, jog kadastrinius matavimus atlikęs prieš keletą metų, dirbdamas kitoje bendrovėje. Tačiau jo darbas neva netikęs ūkininkams.
Autorės nuotr.
NUOSKAUDA: Turėdamas dalytis jaunystėje jo paties sunkiai uždirbta tėvų žeme, Alfonsas Pastorastis jaučia nuoskaudą.
ĮVAŽIAVIMAS: Įvažiavimas, kuris žemėtvarkininkų sudarytuose dokumentuose pavadintas bendro naudojimo keliu, veda tik į Pastorasčių sodybą. Už jos baigiasi. Tai kodėl jis bendro naudojimo?
KELIUKAS: Keliuką savo namų valdoje turi ir Pastorasčių kaimynai Vasiliauskai. Tik jis ne toks geras kaip Pastorasčių įvažiavimas.
J. ir A.Pastorasčių asmeninė nuotr.
RIBOS: Alfonsas Pastorastis tvirtina, jog jų namų valdos ribos buvo už įvažiavimo į kiemą, ten, kur įkaltas metalinis kuolas. Įvažiavimas tikrai nėra bendro naudojimo.