Naujausios
Šeimoje reikia tiesiog gyventi
76 metų žeberiškė iš Kelmės rajono Elena Streckienė jau spėjo atšvęsti ir užmiršti auksines savo vestuves. Su vyru Juozapu daugiau kaip pusšimtį metų gyvenanti, penkis vaikus išauginusi žemaitė stebisi, kad šeimos dabar taip dažnai ir dėl niekų skiriasi.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Ištekėjo po kelių dienų pažinties
Elena Streckienė žemaitiškai santūriai pasakoja apie savo gyvenimą. Kai ištekėjo, buvo dar visai jauna. Bet, pasak Elenos, neturėjo kito pasirinkimo, kaip tekėti. Kaime, ūkyje, reikėjo vyriškos jėgos.
„Tėvai buvo pasiligoję. Man vienai – ir žemės darbai, ir gyvuliai. Atsisėsiu, būdavo, ant kelmuko ir verksiu. Vieną dieną piršlys atvilko būsimą vyrą Juozapą. Tėvai pasakė: „Ženykis ir viskas.“ Trečią dieną jau važiavom metrikuotis. O ką darysi, kad nebuvo kam dirbti? Ir patenkinta esu. Vyras visą gyvenimą buvo darbštus. Ir dabar jau nemažo amžiaus, o dirba ir dirba.“
Tuoktis – bortine mašina
Elena ir Juozapas Streckiai nekėlė ir prabangių vestuvių. Metrikuotis važiavo bortine mašina, jos priekaboje. Į vestuves atėjo keli kaimynai. Kuris mokėjo – pagrojo.
„O kas iš to, kad dabar jauni žmonės draugauja po ketverius penkerius metus, prie altoriaus važiuoja prabangiais limuzinais. Nuotakos vilki prabangiomis, tūkstančius kainuojančiomis sukniomis. Sako, kad veselėms tėvai išleidžia po keliasdešimt tūkstančių. O po kelių mėnesių arba po kelerių metų skiriasi“, – nuoskaudos dėl kuklių savo vestuvių nelieja E. Streckienė.
Šeimą jungė darbas
Pasak moters, jiedu su Juozapu gyvenę kaip mokėję, kaip galėję. Bet gyvenę. Nes nebuvo kur pabėgti.
„Mane apkrovė vaikais. Penkis auginau. Kur aš nubėgsiu? Ir kur tas vyras nuo tokios krūvos vaikų pabėgs? Reikėjo daug dirbti, kad visus išmaitintų. Anksčiau žmonės neturėjo tokios sąžinės, kad paliktų vieną žmoną su vaikais – ir žinokis“, – gyvenimo šeimoje išmintimi dalijosi ponia Elena.
Pasak moters, jiedu ir vaikus auklėjo tik darbu. Esą abu nemokyti, ką kita vaikams įkvėpsi. Ko juos išmokysi? Bet kai išmokai darbo, tai „visokioms žulikystėms“ nelieka laiko. Ir prie darbo tada vaikai – neatbuli. O kai netingi dirbti, duonos visada ir visokiais laikais užteksi.
Streckiams reikėjo ir į darbą eiti, ir ūkelį bent tokį, kokį leido sovietų valdžia, laikyti. O kas padės, jei ne vaikai? Nuo mažumės įprato dirbti, sąžiningai pelnytis duoną.
Reikia nusileisti
Elena sako, jog nei ji, nei vyras negalėjo baigti didelių mokslų. Anuomet tėvai prie mokslo vaikų nespaudė. Nenori – neik. Lenkis prie žemės.
Tačiau ir aukštieji mokslai ne visuomet padeda šeimoje išlaikyti darną.
„Šeimoje reikia nusileisti. Kartais vienas, kartais kitas turi pabūti durnesniu, – darnaus gyvenimo receptais dalijasi ponia Elena. – Mokytiems žmonėms gal ir sunkiau nusileisti. O mums, paprastiems, dėl tokių dalykų neskauda širdies. Svarbu, kad gyvenimas eina į priekį.“
Ir ėjo Streckių gyvenimas į priekį. Užaugo vaikai. Atkūrus Nepriklausomybę, susigrąžino žemę. Ūkininkavo patys. Padėjo vaikai. Nė vienas toli nepabėgo. Iš penkių trys gyvena ir dirba čia pat, šalia tėvų, dar du – irgi ne už jūrų marių, o toje pačioje Žemaitijoje, Telšiuose.
„Dabar visi vargai jau pamiršti. Ilsimės“, – sako ponia Elena, ūkį perdavusi sūnui.
Autorės nuotr.
IŠMINTIS: Elena Streckienė sako, jog gyventi šeimoje reikia daug išminties ir kantrybės.