Naujausios
Sausio žaibai
Vytautas KIRKUTIS
Sausio viduryje naktį Lietuvoje griaudė perkūnija. Ji atkeliavo su smarkiais vėjais, šilumos ir šalčio pokyčiais. Su pamaiviškomis žiemos išraiškomis, kurios jau nebestebina. Visko yra buvę: per vieną parą – net keli metų laikai, netgi perkūnija krentant pirmajam sniegui...
Išmintingi senoliai sakydavo: perkūnija žiemą – blogas ženklas. Jei žiemą griaudžia perkūnija, lauk stipraus vėjo. Taip, šiemet vėjas nusiaubė pajūrį, sudarkė kopų grožį. Bet senolių vaikaičiai blogais ženklais nebetiki.
Nežinau, ar sausio perkūnija sudomino tik sinoptikus ir kitus orų pranašus. Nežinau, ar poetai, fotografai, kiti menininkai buvo įkvėpti tokio netikėtumo, o gal pramiegojo šalia ištikimųjų savo laikrodžių...
Gamta kaip ir menas ieško vis naujų išraiškos priemonių, vis netikėtų, nelauktų, originalių metaforų. Gal ir sausio perkūnija – savotiška gamtos metafora?
Man žaibai primena apie daugiau kaip prieš 40 metų skaitytą Algimanto Mikutos eilėraščių rinkinį „Šiandien piešime žaibus“ (Vilnius, Vaga, 1973). Ir vieną eilėraštį „Piešimo pamoka“: „Šiandien piešime žaibus. / Žaibus virš obelų/ arba virš didmiesčių bokštų,/ jei norite, virš avilių.“
Eilėraščio pabaigoje klausiama: „Ar matėt ką nors liūdnesnio, / ar matėt ką nors nekaltesnio,/ ar matėt ką nors ramesnio,/ kaip nupiešti žaibai?“
Sausio žaibai ir perkūnija buvo tikri. Nenudailinti. Nesurežisuoti ir nesuredaguoti. Tačiau – liūdni, nekalti, drovūs, ramūs. Lyg nupiešti.
Šiemet sausį Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatu išrinktas poetas Algimantas Mikuta už poezijos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“. Taip, žaibais galima grožėtis gyvenant be laikrodžio. Jis, tiksintis priekaištas, vis primena, kad žaibai – tik romantiškos prabangos dalykas.
Laimingi ir išsiblaškę gyvena be laikrodžio. Koks jų santykis su laiku? Koks A. Mikutos ryšys su laiku? Viktorija Daujotytė „Literatūroje ir mene“ rašo: „Be laikrodžio – ir kaip vargšas, ir kaip dievas. Vargšui nepavydima, dievui neįsakinėjama. „Ko daugiau – juk laisvas, ko daugiau – juk gyvas.“
Ir dar – Viktorijos Daujotytės mintis: „Algimantas Mikuta (...) pateikia atskirą santykio su geležiniu laiku variantą – gyventi dvasiai neįkliūvant į geležies žabangas, laikantis gamtos ritmo („kaip šaka ant vėjo, kaip šaka ant vėjo"), neįsipareigojant; kas gyvena be laikrodžio, gyvena laikui griežčiau neįsipareigojęs.“
Mes, tie, kurie gyvename su laiku ir laikrodžiais, nuolat į juos žiūrėdami, laukdami naujos valandos, naujų metų, naujo laiko, galim pasidžiaugti – šie metai viena sekunde bus ilgesni... Vienas akies mirksnis iš amžinybės.
Apie amžinybę rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas: „Žiema yra Tavo paskutinis laiškas — liūdnas ir nebeatsakomas. / Data: pėdsakai kely, sušalę ir nebeįskaitomi/ Tarp kūno ir amžinybės.“
Sausio 20 dieną Baltimorėje (JAV) po ligos su amžinybe susiliejo vienas žymiausių išeivijos lietuvių poetų Alfonsas Nyka-Niliūnas. Liepos 15-ąją jam būtų sukakę devyniasdešimt šešeri.
Į Alfonsą Nyką-Niliūną atsigręžia dar viena jo paties mintis: „Mirtis visuomet kažin kaip keistai sumistina žmogų, paversdama gilia ir niekam nesuvokiama paslaptim, tam tikra ženklų bei užuominų sistema, kurios esimo niekas nepastebi jam gyvam tebesant.“
O juk sausio žaibai – irgi šiek tiek mistiški...