Naujausios
ŽIV: siaubūnas virsta liga
Šiaulietis ŽIV serga kelerius metus. Per tą laiką sukūrė šeimą. „Kaimynui nesakyčiau, kad sergu – pirštais užbadytų. Tačiau nesijaučiu nei ligoniu, nei grėsme visuomenei“, – sakė vyras. Šiauliuose per praėjusius metus buvo užregistruota 14 naujų ŽIV atvejų.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Bedugnė neįtraukė
Šiaulietis Vaidotas (vardas pakeistas) ne iš karto sutiko kalbėti apie savo ligą. Motyvavo, kad nėra laiko, galva užimta darbais, tik vėliau prisipažino, kad stabdė Lietuvoje vis dar gajus stereotipas, jog ŽIV serga narkomanai, asocialūs asmenys.
Kalbėti sutikęs tik dėl to, kad žmonės sužinotų – jo liga nėra baubas. Pats yra laimingas, turi šeimą ir tikslų, gali gyventi, dirbti ir džiaugtis artimųjų meile. Tačiau kaimynui ar net geram bičiuliui nesakytų apie savo ligą.
„Gyvename džiunglėse. Čia į kitokį ar sergantį žmogų dar rodoma pirštais. Netikite? Dar kartą gerai pagalvokite, ar Šiauliuose praeiviai nespokso į kitokios spalvos, išvaizdos žmogų? Ar jūs išdrįstumėte pasisakyti apie jus kamuojančias ligas kitiems? Manau, kad ne. Nėra tolerancijos. Žinau“, – sakė Vaidotas.
Vyras apie tai, kad yra žmogaus imunodeficito viruso nešiotojas yra pasisakęs tėvams, žmonai, vaikystės draugui ir gydytojams. Atvirumas kainavo daug bemiegių naktų, baimių ir net ašarų, tačiau palengvėjimas ateidavo kiekvieną kartą, kai po išpažinties pajusdavo artimųjų palaikymą: žodžiais, apkabinimais, vienijančia tyla.
„Lyg stovėtum ant bedugnės krašto. Nežinai, ar tave į ją nustums, ar apkabins ir sulaikys. Tik artimųjų dėka išlaikiau viltį, kad mano gyvenimas nesibaigė. Sunku apie tai kalbėti“, – neslėpė vyras.
Linksmybės kaina
Apie tai, kur užsikrėtė žmogui pavojingu virusu spėlioja, tačiau didžiausia tikimybė – lytiniu keliu. Baigęs mokslus su draugais vasarą išvyko pakeliauti po Europą.
„Kas gali būti žalio jaunimo galvoje? Laisvė. Niekas nelaiko. Esame patys sau šeimininkai. Susitaupę pinigų keliavome ir linksminomės. Savaitę glaudiesi pas kažkieno kažkokius pažįstamus vienoj šaly, paskui blaškaisi po kitą. Aišku, dažniau būdavome neblaivūs, negu blaivūs“, – pasakojo vyras.
Vakarėlių būdavo daug, nepažįstamų žmonių juose dar daugiau. Draugysčių užsimegzdavo ir čia pat nutrūkdavo. Vienos nakties nuotykių su merginomis taip pat būta. Ne vienas.
„Aš nežinau, kuri buvo ta, kuri mane užkrėtė. Bet kitos užsikrėtimo versijos atkrito, nes nevartojau narkotikų, nebuvau susižeidęs ar patekęs į ligoninę. Visi galimo užsikrėtimo keliai buvo paneigti“, – pasakojo vyras.
Silpstantis imunitetas išdavė virusą
Po jaunatviškų šėlionių po Europą sugrįžęs Vaidotas susirado darbą. Kai jo neteko, išvyko į Angliją ieškotis kito darbo.
Prisimena, jog po darbo jausdavosi bejėgis, pervargęs. Ši būsena jį ėmė kamuoti ir darbe. Nepajėgdavo dirbti taip, kaip anksčiau. Kartą peršalo, kamavo stiprus kosulys, nesibaigianti sloga, prakaito pylimas.
„Pasiėmiau atostogų, galvodamas, jog užpuolė gripas, susiruošiau pas mamą“, – pasakojo Vaidotas.
Sūnų pamačiusi mama nusigando: netekęs svorio, perbalęs, kosėjantis ir nenorintis niekur judėti iš lovos. Iškviesta gydytoja rekomendavo pasidaryti visus tyrimus, nes tokia savijauta ligonį kamavo kelias savaites.
„Tada gydytoja sakė, kad gripas ar virusinis peršalimas negali tiek laiko tęstis. Iš sveiko vyro pavirtau į šešėlį – tai nėra normalu, nes mano imuninė sistema turi susitvarkyti su virusais, bet šito ji nedaro. Kodėl?“ – prisiminė medikės iškeltus klausimus Vaidotas.
Žaibu trenkusi žinia
Po atliktų išsamių tyrimų, vyro buvo paprašyta atlikti dar keletą. Po šių, patikslintų, gydytoja jį pasikvietė pasikalbėti. Po šio pokalbio paniro lyg į miglą, transo būseną.
„Visi žodžiai plaukė paviršiumi. Nelabai prisimenu viso pokalbio. Tada ji išrašė siuntimą specialistams. Buvo įspūdis, kad visa tai – filmas, sapnas, kad viskas nutiko ne su manimi“, – prisimena Vaidotas.
Apsilankius pas specialistus išklausė apie ligą, gydymo metodiką, atlikta dar tyrimų, sužinojo, jog ŽIV jo kūne ėmė naikinti ląsteles, todėl jo imuninė sistema ėmė silpti.
„Tada padrąsino gydytojo ištarti žodžiai, kad gyvenimas nesibaigė ir į kapus dar nesiruoščiau – visas gyvenimas prieš akis. Tik yra viena sąlyga. Privalau savimi rūpintis, periodiškai tirtis, jei reiks vartoti vaistus. Tik tiek. Iš kažkur atsirado užsispyrimas, kad nepasiduosiu, kad noriu gyventi“, – pasakojo vyras.
Užsimezgusi draugystė su būsima žmona buvo stipri paskata nenuleisti rankų. Domėjimasis liga, bendravimas su medikais, smalsumas ir rūpinimasis sveikata Vaidotui atvėrė akis, jis pripažįsta, kad stipri suformuota visuomenės nuomonė, jog šis virusas vienas baisiausių dalykų – labai stipri, tačiau ne visai teisinga.
„Nesu nei zombis, nei grėsmė visuomenei. Daug yra užkrečiamų ir daug sunkesnių ligų. Kodėl iškeliamas ŽIV aukščiau visko?“ – stebisi vyras.
Šeimoje rasta ramybė
Vaidotui vartoti vaistų dar nereikėjo, nes ŽIV infekcijai gydyti taikomi vaistai, kurie slopina ŽIV dauginimąsi, skiriami imunitetui susilpnėjus iki tam tikros ribos.
„Vieną kartą paskyrus gydymą, vaistus reikės vartoti iki gyvenimo pabaigos. Kol kas dar nereikia. Mama vartoja vaistus nuo padidinto kraujospūdžio. Jai jų reikės visą likusį gyvenimą. Niekas dėl šito tragedijos nedaro, o kodėl dėl mano gydymosi reikia dramatizuoti“, – savo nuomonę dėstė vyras.
Jam didžiausias džiaugsmas yra jo šeima, kuriai jaučia didžiulį dėkingumą. Jie padėjo, kai buvo sunku ne tik fiziškai, bet ir morališkai, jie aiškiai rodė, kad jis yra labai svarbus ir brangus.
„Tik šeima padėjo man išlikti, dėl jos stengiuosi, gyvenu. Aš labai noriu gyventi. Tą ir darau“, – tvirtino Vaidotas.
EPA-ELTA nuotr.
NORAS: „Tik šeima padėjo man išlikti, dėl jos stengiuosi, gyvenu. Aš labai noriu gyventi. Tą ir darau“, – sakė ŽIV sergantis šiaulietis.
Sudarytos sąlygos gydytis
Respublikinės Šiaulių ligoninės Suaugusiųjų infekcinių ligų skyriaus vedėjas Aidas KAUŠAS:
Redakcijos nuotr.
– ŽIV serga įvairūs žmonės: ir dirbantys, ir bedarbiai. Amžius vidutiniškai nuo 30 iki 45 metų. Praėjusieji metai buvo panašūs į 2013-uosius: Šiauliuose per 10 mėnesių buvo registruota 14 naujų ŽIV atvejų. Tačiau mažėjo ligonių, kuriems pradėtas gydymas.
Buvo stipriai užleistų atvejų, kuriuos „atradome“ tik ligoninėje, kai pacientas gydėsi dėl atsiradusių gretutinių ligų. Yra buvę ir mirties atvejų, kai ligoniai su šiuo virusu išvaikščiojo apie dešimtmetį net neįtardami, kad jį turi. Net ir naujausi, efektyviausi medikamentai, taip stipriai pavėlavus nepadės.
Jeigu žmogus yra socialus, tai jis yra ir sąmoningas. Tačiau jei priklausomas nuo narkotikų, sąmoningumas dingsta. Aiškini jam, lyg ir supranta, tačiau dingsta ir daryk, ką nori. Atsiranda po pusmečio ir tikina, kad dar turi vaistų. Iš kur gali turėti, jei buvo paskirti mėnesiui? Kas nori gydytis, tam yra sudarytos visos sąlygos ir galimybės.
Ryškių simptomų pacientas gali ir nejusti: kamuos slogos, pneumonijos, bronchitai. Kai imunitetas dėl ŽIV nusilpsta, nebegali pakovoti ir su tokiomis, atrodytų, paprastomis ligomis. Ne visais atvejais ŽIV užsikrėtusiam žmogui skiriamas medikamentinis gydymas. Vyksta nuolatinis stebėjimas kas tris ar šešis mėnesius pagal paciento savijautą.
ŽIV, patekęs į žmogaus organizmą, naikina baltuosius kraujo kūnelius, imuninėje sistemoje atliekančius labai svarbų vaidmenį kontroliuojant infekcijas. CD4 ląstelių skaičius yra žmogaus imuninės sistemos stiprumo matas.
Kai virusas ima naikinti CD4 ląsteles, infekuoto žmogaus imuninė sistema silpsta. Nustačius CD4 ląstelių skaičių, galima nustatyti ŽIV ligos stadiją ir prognozuoti galimas šios ligos komplikacijas.
Ligoniams taikomi antiretrovirusiniai vaistai, kurie slopina ŽIV dauginimąsi, bet viruso nesunaikina. Gydymas skiriamas imunitetui susilpnėjus iki tam tikros ribos. ŽIV infekcija gydoma mažiausiai trijų vaistų deriniais. Vieną kartą paskyrus gydymą, vaistus reikia vartoti iki gyvenimo pabaigos. Vartojant šiuos vaistus padaugėja CD4 ląstelių skaičius.
Gydome tokius ligonius daugiau nei dešimt metų, ir požiūrio pasikeitimas į šią ligą jau pastebimas. Tai nebėra baubas. Kas nori gydytis, gydosi ir jaučiasi normaliai. Tik reikia noro.
