Iš­mes­tas šu­ne­lis su­ra­do ge­rus na­mus

Praė­ju­sį šeš­ta­die­nį gam­to­je pa­bū­ti su­si­ruo­šęs Gin­tau­tas Kie­vi­šas ir jo drau­gai prie Sut­kū­nų kai­me esan­čio tven­ki­nio ties miš­ke­liu pa­ma­tė šu­ne­lį. Baikš­tus gy­vū­nas nu­šlub­čio­jo į miš­ką. Drau­gai su­sto­jo ir G. Kie­vi­šas su­sku­bo pa­skui ke­tur­ko­jį.

Miš­ke gy­vū­ną pa­ste­bė­jo grei­tai – dėl aki­vaiz­džiai trau­muo­tos ko­jy­tės jis bėg­ti ne­be­ga­lė­jo.

Vai­ki­nas ne­di­de­lio ūgio ir men­ko svo­rio šu­ne­lį iš miš­ko iš­ne­šė ant ran­kų. Ke­tur­ko­jis bu­vo la­bai su­si­vė­lęs ir mur­zi­nas. Nu­si­ve­žę į poil­sia­vie­tę, drau­gai jį pa­šė­rė – at­ro­dė, kad deš­re­lės šu­niu­kui pa­ts ska­niau­sias pa­tie­ka­las jo gy­ve­ni­me.

Ap­leis­to gy­vū­no nu­spren­dė ne­be­pa­lik­ti. Vie­tos nau­jam gy­ven­to­jui sa­vo na­muo­se at­ra­do Gin­tau­tas ir jo drau­gė Ine­ta. Par­si­ve­žę nu­mau­dė, kaip mo­ka, ap­kir­po kai­liu­ką, iš­šu­ka­vo.

Anot Gin­tau­to, pa­gra­žin­ta šu­ny­tė ta­po la­bai pa­na­ši į jork­šy­ro ter­je­ro veis­lės ke­tur­ko­jį. Spė­ja, kad grei­čiau­siai gy­vū­nas šios veis­lės šu­niu­ko ir, šiau­lie­čio žo­džiais, Lie­tu­vos len­ciū­gi­nio mi­ši­nys.

Pa­va­di­no nau­ją­ją gy­ven­to­ją Pu­pa. Ko­dėl Pu­pa, ir pa­tys ne­ži­no – var­das jai tie­siog lip­te pri­li­po.

Ta­čiau su šu­ne­lio svei­ka­ta, skir­tin­gai ne­gu su gro­žiu, taip ge­rai ne­bu­vo: gy­vū­nas aiš­kiai jau­tė skaus­mą, la­bai šlub­čio­jo.

Sek­ma­die­nio ry­tą po­ra pa­si­ta­rė ir nu­spren­dė gy­vū­ną pa­ro­dy­ti ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jui. At­lik­tas krau­jo ty­ri­mas pa­tvir­ti­no, kad jo svei­ka­ta pui­ki, ta­čiau rent­ge­no nuo­trau­ko­je bu­vo ma­ty­ti ko­je­lės kau­lo lū­ži­mas, įtar­ta, kad lū­žis se­nas,  ga­li bū­ti pa­žeis­ti au­di­niai, trū­kę raiš­čiai. Pa­tar­ta au­gin­ti­nę ga­ben­ti į kli­ni­kas Kau­ne ar­ba Pa­ne­vė­žy­je.

Vi­są sek­ma­die­nį pa­gal­bos Pu­pai ieš­ko­jęs G. Kie­vi­šas pa­ga­liau su­ta­rė su Kau­no ve­te­ri­na­ri­jos chi­rur­gais, ku­rie pa­ža­dė­jo ka­ly­tę ap­žiū­rė­ti ir gal­būt ope­ruo­ti.

Ope­ra­ci­ja nau­jiems šei­mi­nin­kams at­sieis ne­pi­giai – nuo 200 iki 400 eu­rų.

Ta­čiau kai­nos Ive­ta ir Gin­tau­tas ne­su­reikš­mi­na, sa­ko, svar­biau­sia, kad pa­vyk­tų Pu­pai pa­dė­ti. Be to, pa­gal­bos ran­ką pi­ni­gais li­ki­mo nu­skriaus­tam gy­vū­nė­liui tie­sia ir po­ros drau­gai bei įstai­gos, ku­rio­je Gin­tau­tas dir­ba, ko­le­gos.

Ant­ra­die­nio va­ka­rą glo­bė­jai sa­vo au­gin­ti­nę iš­ga­be­no į Kau­ną. Šiuo me­tu Pu­pos šei­mi­nin­kai ne­kant­rau­da­mi lau­kia ži­nių iš chi­rur­gų.

Koks li­ki­mas Pu­pos  lau­kia ne­prik­lau­so­mai nuo to, ar pa­vyks jai pa­dė­ti, ar ne?

G. Kie­vi­šas tei­gia, kad ne­prik­lau­so­mai, ar pa­gis šu­ne­lis ar ne, jis liks gy­ven­ti jų na­muo­se.

"To­kio mei­laus ir pa­klus­naus gy­vū­no dar esu ma­tęs", – su mei­lę apie ką tik su­ras­tą pa­mes­ti­nu­kę kal­bą šiau­lie­tis.

Jau­no vy­ro tei­gi­mu, jud­ri Pu­pa jau pir­mą va­ka­rą su­pra­to ir rea­ga­vo į jo kvie­ti­mus ei­ti lau­kan.

Vis dėl­to la­biau­siai Gin­tau­tui ap­mau­du, kad su­ža­lo­tas gy­vū­nas bu­vo iš­mes­tas – juk vie­to­je, kur jį su­ra­do – nė gy­vos dva­sios.

"Gal šei­mi­nin­kas, pa­ma­tęs, kad au­gin­ti­nis su­ža­lo­tas – gal nu­spir­tas, gal ma­ši­nos par­trenk­tas – jį nu­spren­dė iš­mes­ti, o ne gy­dy­ti, nes gy­dy­mas, kaip ma­to­te, ne vie­ną šim­tą eu­rų kai­nuo­ja..." – sa­kė šiau­lie­tis.