Naujausios
Ūkininko svajonė – ekologiška Lietuva
Kriukų (Joniškio rajonas) miestelyje gyvenantys ūkininkai Virginija ir Eugenijus Mikalauskai turi ateities viziją: visa Lietuva tampa ekologiškos produkcijos gamintoja ir pritraukia užsienio investuotojų, pirkėjų, turistų. Tai tik svajonė, bet ekologiškus grūdus bei ankštines kultūras auginantis ūkininkas turi daug argumentų, kodėl mums visiems tai būtų naudinga ir patrauklu.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Galėtume tapti ekologiška šalimi
Eugenijui Mikalauskui ekologinis ūkininkavimas – ne tik žemės ūkio veiklos rūšis, bet ir gyvenimo būdas, gal net tam tikra ideologija. Kriukietis galėtų kalbėti apie tai nesustodamas.
„Oras užterštas, lietus taip pat pilnas kenksmingų medžiagų, sunkiasi į dirvožemį. Jei mes galime eliminuoti bent vieną elementą, netręšdami, nepurkšdami laukų kibirais cheminių medžiagų, tai verta daryti. Būtų gerai, kad visa Lietuva augintų žemės ūkio produkciją ekologiškai, – drąsią svajonę atskleidžia Kriukų ūkininkas. – Tapę ekologiška šalimi, galėtume tikėtis kur kas daugiau dėmesio iš užsienio, nes išskirtinumas lemia susidomėjimą ir paklausą. Juk jūs irgi norėtumėte gyventi sveikoje aplinkoje ir vartoti gerą maistą.“
Ekologiškos morkos ar "šlapia" dešra?
Ūkininkas sako, kad ekologiška prekė nėra jau tokia brangi, remiamasi daugiau mitais negui konkrečiais skaičiavimais.
„Kiek suvalgote morkų per savaitę? Kilogramą ar net mažiau. Ekologiškos morkos kainuos penkis litus, bet daržovė bus tikra. Negi geriau valgyti "šlapią" dešrą, kurioje visai arba beveik visai nėra mėsos?“ – klausia ekologinio ūkininkavimo šalininkas.
Tačiau Lietuvoje parduotuvėse įsigyti ekologiškai augintų galvijų ar kiaulių mėsos – misija beveik neįmanoma, išskyrus didžiuosius miestus.
Ekologinio perdirbimo praktiškai nėra. Tokiu būdu daržoves perdirbančių įmonių Lietuvoje E. Mikalauskas nežino, išskyrus, Budraičių bendruomenę Kelmės rajone, kuri raugia kopūstus pagal senovinį receptą, konservuoja burokėlius su obuolių sultimis, verda uogienes be tirštiklių ir saldiklių.
Cheminės medžiagos aptinkamos ilgai
Žemdirbio nuomone, ekologiniu ūkininkavimu užsiimtų kur kas daugiau šalies gyventojų, jeigu jie nesijaustų spaudžiami aplinkos užauginti kuo daugiau, įvairių vadybininkų be perstojo raginami, masinami pirkti kuriamos vis naujos chemijos. Tačiau prie jos kenkėjai prisitaiko, mutuoja, reikia vėl naujų investicijų.
Chemikalai į laukus keliauja net prieš pat derliaus nuėmimą. O į augalą patekę glifosatai ( tai pagrindinė veiklioji medžiaga, naudojama daugelyje komercinių herbicidų – aut. past.) įsiskverbia į grūdus ir aptinkami net po metų. O jie yra toksiški žmogaus organizmui.
Trąša – dobilai
Agronomo išsimokslinimą turintis E. Mikalauskas, seniau pats dirbęs su chemikalais, naudodavo tik pusę to kiekio, ką rekomenduoja konsultantai. Aštuonių tonų iš hektaro, pasak jo, nereikia tikėtis, nes žemdirbys priklausomas ne tik nuo sunaudojamų trąšų kiekio, bet ir nuo saulės, oro temperatūros, kritulių.
Virginija ir Eugenijus Mikalauskai augina 38–40 hektarų ankštinių, o didžiąja dalį turimos žemės apsėja grūdinėmis kultūromis. Kad derlius būtų geras, žemę tręšia dobilais. Jų įsėlį pavasarį pasėja. Nukūlus kviečius, dobilai suveši, o rudenį – apariami. Javapjūtė, jei nesutrukdo prastas oras, trunka dešimt dienų, jei blogiau – gali užsitęsti iki mėnesio.
Derlius paprastai keliauja į Vokietiją ir Olandiją.
Ūkininkai taip pat bando naują kryptį – ekologinę sėklininkystę. Jau turi užauginę belukščių avižų sėklų.
Visi dirbami 150 hektarų yra nuosava žemė, tačiau ji pasiskirsčiusi gana stambiuose sklypuose, todėl nereikia blaškytis, norint įdirbti. Žemė tokiose vietose, kur privažiuoti galima be džipo.
„Mes siekiame kokybės, o ne didesnio kiekio“, – sako Virginija, kuri save vadina Eugenijaus pavaduotoja.
Mikalauskai buvo apdovanoti „Metų ūkio-2014“ konkurse, Joniškio rajone užėmę antrą vietą.
Niekada neėmė paskolų
Kriukiečiai iš didelio būrio ūkininkų išsiskiria tuo, kad neėmė paskolų, nieko neįsigijo išperkamąja nuoma. Pirmą kombainą pirko iš savo ūkio pelno. Kitai technikai įsigyti naudojosi parama kaimui, tačiau dalį, kurią reikdavo prisidėti prie skiriamos paramos, visada dėdavo iš savų lėšų, ne iš paskolos.
Papildomų darbininkų šiam ūkiui beveik nereikia, nes yra galinga technika. Daugiau jų reikėjo, kai pradėję ūkininkavimą Mikalauskai ėmė auginti kiaules ir per metus pasiekdavo milijono litų apyvartą. Patys skiepijo paršelius, patys sėklino, nebuvo nei vadybininko, nei veterinarijos gydytojo, nei brigadininko. Tačiau po dešimties metų tokio krūvio nusprendė gyvulininkystės atsisakyti.
Tarnyba Baikonūro kosmodrome
Virginija pasakoja, kad vyras laisvalaikiu labai mėgsta skaityti „dideles, rimtas, sunkias knygas“. Viskas jo apskaičiuota, konkretu ir aišku. Iš kur tokia disciplina, paaiškėja, kai Eugenijus prasitaria buvęs karininkas ir porą metų su šeima tarnavęs Baikonūro kosmodrome, esančiame Kazachstano teritorijoje, iš kur vykdomi kosminiai skrydžiai.
Eugenijui teko rūpintis karių apranga, maistu, kitomis ūkinėmis reikmėmis.
Baikonūras – slapta zona, tarsi atskiras miestas, į kurį būdavo galima patekti tik su specialiais ledimais. Šeima gyvendavo už 70 kilometrų.
Autorės nuotr.
EKOLOGIJA: Ekologiškai ūkininkaujantis Eugenijus Mikalauskas mano, kad visa Lietuva galėtų tapti ekologiška šalimi ir taip pritrauktų kur kas daugiau užsienio investicijų, turistų.
MĖGINYS: Eugenijus Mikalauskas (dešinėje) ekologinių kultūrų supirkėjo atstovui pateikia žirnių mėginius.
EKSPORTAS: Eksportui į vilkiką kraunami ekologiški žirniai.
PRIZININKAI: Virginija ir Eugenijus Mikalauskai buvo apdovanoti, tapę „Metų ūkio-2014“ antros vietos laimėtojais Joniškio rajone.