Naujausios
KOMENTARAS
Laiko pulsas
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Laikas mumyse pulsuoja lyg kraujas gyslose. Jis aplimpa reikalingais ir nereikalingais, gerais ir blogais įvykiais... kaip ir kraujas bloguoju ir geruoju cholesteroliu, reikalingais ir pertekliniais elementais.
Laiko ir žmogaus jungtis – viena iš keisčiausių Žemėje. Mes gyvename laike, tam tikroje epochoje, mums duotų gyvenimo metų rėmuose. O laikas gyvena mumyse. Įrėžia svarbias datas. Paženklina mūsų gyvenimą svarbiais įvykiais. Išvagoja raukšles. Apdovanoja džiaugsmais ir rūpesčiais.
Todėl baigiantis metams, kiekvienąsyk pasveriame, kiek vertingas buvo už praeities širmos jau benueinantis laikas.
Vieni su viltimi laukiame geresnių naujųjų metų, kiti su nostalgija žvelgiame į nueinančius senuosius metus. Priklausau pastarųjų grupei. Nors mėgstu nardyti ir po naujų perspektyvų erdves.
Kai nugyveni kelis dešimtmečius, pradedi skrupulingiau skaičiuoti laiką. Pasveri, ar sumanymui įgyvendinti dar užteks tau duotųjų metų. Ar tas sumanymas vertas tiek, kad eikvotum jam savo gyvenimo likutį. Ar jis bus kam nors reikalingas?
Laiką pradedi labiau vertinti ir branginti. Vis sunkiau paleisti nuo tavęs pabėgančius metus.
Vis sunkiau drabstyti savo valandas ir minutes bereikšmiams santykiams, tuščioms šnekoms, veidmainiškoms panegerikoms, nieko neduodančioms draugystėms.
Mieliau pasitrauki į vienatvę. Tarsi į ramų užutekį. Bet kartais vis tiek labai pasiilgsti bendravimo su giminingos sielos žmonėmis, panašiai jaučiančiais ir panašiai suprantančiais pasaulį. Savotiškais atsiskyrėliais, nes kultūra šeimose, gatvėje, darbovietėse, mokymo įstaigose tapo juokinga atgyvena. Padorumas tapatinamas su žmogaus naivumu ir kvailumu. Dominuoja grobuoniškumas, akiplėšiškumas, familiarumas, keiksmažodžių kalba.
Tenka taikstytis, nes mes įrėminti būtent tokiame laike. Turime atsiriboti arba nuryti jį lyg karčią piliulę.
Sunkus tas laikas, kai nėra adekvatumo. Kai atlygis už sąžiningą kompetencijos reikalaujantį darbą atsilieka nuo kainų. Kai nebeliko pagarbos nė vienai profesijai. Nei gydytojo, nei mokytojo, nei teisininko. Net kunigai kartais pešasi dėl įtakos zonų, dėl vietos pelningesnėje parapijoje.
Dabar žmonės labiausiai pasitiki krašto apsauga. Gal todėl, kad kasdien yra gąsdinami karu? Mano, jeigu pasitikės, tai bus apginti. Keistas fenomenas. Labiausiai gerbiamas ne taikai ir kūrybai, bet karui ir griovimui tarnaujantis aparatas.
Ardos mechanizmas beatodairiškai demonstruojamas koviniuose filmuose. Ten daužomi ir deginami automobiliai. Su rėmais lekia langai. Lūžta tvoros. Dešimtys žmonių virsta lavonais.
Netgi televizijos reklamose demonstruojama baisi nepagarba žmogaus darbui. Moterytė reklamuoja folijos maišelyje įpakuotą marinuotą kalakutą, kuris neva išsikepa pats, ir nustumia nuo stalo visas druskas ir prieskonius.
Kokia nors nemąstanti socialinių įgūdžių neturinti šeima gal pasielgs taip pat, jeigu kokią dieną iš pašalpos pajėgs nusipirkti „stebuklingąjį“ kalakutą.
Galiausiai televizorių kasdien žiūri vaikai. Į jų protą įsigers šitoks vaizdinys iš „teliko“. Jie įtikės, jog daužyti ir laužyti – nieko blogo. Tiesiog aštru, smagu, žaisminga, madinga. Ir neskaičiuos, kiek žmogaus laiko reikėjo sukurti ir pagaminti visa tai, kas sudaužyta.
O gal tai daroma specialiai? Juk reklamų kūrėjai gerai išmano žmogaus psichologiją. Gal tokiose reklamose yra užslėptas verslo interesas? Žmogus sudaužys ir vėl pirks. Verslas vėl gamins, vėl parduos, kaups pasakišką pelną. Juk šeimininkė kasdien šeimos nemaitins vien kalakutu, kuris išsikepa pats.
Tas pats ir su karo grėsme. Bauginami karu mes iš kitų šalių brangiai perkame jų pagamintus ginklus. Alytuje ar Šiauliuose imituojame karo veiksmus. Kiek beprasmiškai sugaišto laiko! Jeigu jis būtų panaudotas statyti namus, tikriausiai neliktų nė vienos šeimos be būsto. Jeigu rankos, gaminančios ginklus, augintų duoną, pasaulyje neliktų badaujančiųjų.
Galbūt tai naivūs, nešiuolaikiški samprotavimai, atgyvenusi romantika... Galbūt visą amželį dirbusiai, stačiusiai, kaupusiai vyresniajai kartai per sudėtingi šiuolaikinio pasaulio labirintai, kuriuose akimoju gali viską prarasti. Nereikia nei karo, nei gaisro. Užtenka neapdairumo ir patiklumo. Paskambins koks sukčius, pameluos apie avariją padariusį anūką, paprašys atlyginti žalą. Ateis kokia romė, apsimetusi socialine arba banko darbuotoja. Paprašys parodyti turimus litus, kad užsirašytų jų numerius...
Pasaulis daug šneka apie Žemės turtų išteklius, bet nekalba apie didžiausią brangenybę laiką. Užtenka pabuvoti kokiame Europos didmiestyje, kur žmonės lekia lyg išprotėję. Jie neturi kada net papusryčiauti. Požeminiuose metro nusiperka ilgą batoną, vadinamą mėsainiu, kuriame įsukta šaltos mėsos ir daržovių, nusiperka kavos iš automato ir valgo pašvinkusiuose požeminiuose traukiniuose.
Galbūt taip lėkdami jie jaučiasi svarbūs, reikšmingi? Bet ko vertas toksai gyvenimas, kai nėra laiko net papusryčiauti savo virtuvėje?
Žmonija kuria taupymo industriją. Vis dažniau ilgus atstumus nuo namų iki darbovietės atstoja internetas. Populiarėja nuotolinės studijos, nuotolinis darbas, sutaupantis daug kilometrų, kuro ir pinigų.
Tik kyla klausimas, kiek pačiam žmogui naudinga toji industrija. Kiek jo asmeninio laiko ir žmogiškųjų resursų ji išlaisvina? Ar dėl to žmogus gali skirti daugiau laiko sau? Maloniam užsiėmimui. Sveiko maisto ruošimui. Tobulėjimui.
O gal tai tik spekuliacijos, duodančios kiek akivaizdesnę naudą verslui? Juk niekas nekalba apie trumpesnę darbo dieną arba trumpesnę darbo savaitę. Kaip tik pasigirsta kalbų, kad darbo laiką reikia ilginti.
Kiekvienas normaliai dirbantis ir atostogaujantis žmogus kasmet per maždaug 240 darbo dienų parduoda beveik 2000 savo gyvenimo valandų. Per keturiasdešimt darbo metų, kuriuos dažnas dirba kol sulaukia pensijos, 80 tūkstančių savo gyvenimo valandų. Tai tik dirbtos valandos. Tačiau vardan darbo jų paaukojame gerokai daugiau.
Privalome tai daryti, kad turėtume stogą virš galvos, maisto, drabužių ir kitų būtiniausių dalykų.
Dažnai sakoma, jog laikas – pinigai. Laikas – ne tik pinigai. Laikas – tai mūsų potyriai, mintys, jausmai, skonis, spalvos. Laikas – tai mūsų gyvenimas, kuriame telpa viskas. Laikas – didžiausia žmogui duota vertybė. Laiko negali nei sukurti, nei pagaminti net labai ištobulėjusi žmonija.
Paradoksalu. Bet tuo pačiu žmogaus laikas – viena iš pigesniųjų prekių. O kartais jo net neparduodame. Tiesiog sudaužome, sulaužome, suluošiname, lyg pelenus paleidžiame pavėjui...
