Naujausios
TOBULAS ŽMOGUS
VERSMĖS
Kazimieras ALEKNA
Novelė
Ramų liepos mėnesio pavakarį, kai didžioji karščio banga jau buvo prigesusi, aukštaūgis atletiško sudėjimo vyriškis, apsirengęs dailiu pilku kostiumu, pro senovinės statybos vartų arką įžengė į kapines, prie vieno žemės kvadrato į vazą pamerkė dvi raudonas rožes, atsisėdo ant medinio suoliuko ir, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, įsmeigė akis į vieną tašką.
Tas žvilgsnis galėjo reikšti tiktai vieną nebylų klausimą: „Kodėl, Andriau, kodėl? Suprantama, gyvenimas yra sudėtingas ir nežmoniškai sunkus, kartais ir milijonieriui pritrūksta vieno cento, o milijardierius, nebeišgalvodamas, kaip išsipirkti iš atsėlinančios mirties gniaužtų, nors ir gerai žino, kad nė vienas neišsipirko praeityje ir nė vienas neišsipirks ateityje, nusišauna iš nevilties. Bet kodėl tu, Andriau, su savo jaunyste, su savo žavesiu, su savo sėkme, su savo sveikata – kodėl, Andriau?“
Vyriškis pajuto, kaip kažkas atsisėdo šalia, ir pasuko galvą. Tai buvo keistos išvaizdos ir nenuspėjamo amžiaus vyras, anksčiau kapinėse matytas ne kartą.
– Sveikas, žmogau. Aš esu kapinių prižiūrėtojas Antanas, – prisistatė keistuolis. Barzda jo buvo reta ir neaiškios spalvos. Kai kalbėdamas išsišiepdavo kaip supykęs katinas, matėsi burnoje rudų dantų griuvėsiai...
– Kaip sekasi, Antanai? – iš mandagumo paklausė vyriškis.
– Sukuosi, tvarkau reikalus. Šiandien net nebuvo laiko kada pavalgyti,– Antanas iš kuprinės išsitraukė nugertą brendžio butelį ir sūrio gabalą. – Sveikas, žmogau!
– Ačiū, ne.
– Tada nesupyk, aš vienas, – Antanas nugėrė gerą gurkšnį ir buteliu parodė į kapo kvadratą. – Jis per daug norėjo! Kas daug nori, tam sunku gyventi! – jis vėl nugėrė gerą gurkšnį. – Aš tave seniai stebiu, žmogau. Tu čia sėdi kiekvieną dieną. Tu, žmogau, nori daug sužinoti... Geriau nežinok... Bet tu, žmogau, sužinosi ir būsi labai nelaimingas...
Vyriškis tylėjo.
Antanas išsitraukė vaikišką mobilų telefoną, paspaudė mygtuką. Telefonas pyptelėjo.
– O! Mane jau šaukia viršininkas! Ir pavalgyti neduoda... Lik sveikas, žmogau... Sakau tau, sužinosi ir neapsidžiaugsi... Bet... Bet nenusimink, žmogau, viskas pasibaigs daug geriau, negu tu galvoji... Susitiksim, žmogau!
Štai gyvena biologinė būtybė kaip vėjas, pagalvojo vyriškis, ir nesuka sau galvos, be to, nesuprasi, pamišėlis jis ar išminčius... Bet... bet tu taip pagyvenk! Nors vieną parą! Tu išprotėsi... Po velnių, atrodo, aš jam pavydžiu...
– Taip, tėve, tas žmogus laimingesnis už mus, – vyriškis išgirdo balsą. – Jis kvailys ir ne kvailys...
– Sūnau! – sušuko tėvas. – Pagaliau prabilai! Šitiek mėnesių laukiau!
– Turėjau prabilti, tėve... Šiandien aš palieku Žemę ir iškeliauju į Kosmosą. Ir niekada negrįšiu. Todėl pasikalbėkim paskutinį kartą, tėve...
– Pasikalbėkim, sūnau!
– Aš žinau, ką jūs norit sužinoti...
– Tik tai – ir nieko daugiau!
– Tas protingas kvailys sakė, jums geriau nežinoti...
– Kuo skiriasi vienas nuo kito žodžiai „žinoti“ ir „nežinoti“? Tik vienu žodeliu „ne“.
– Taip. Bet tas „ne“ gali pražudyti žmogų.
Vyriškis prisiminė, kaip jis prieš daugelį metų sužinojo apie savo žmonos neištikimybę ir norėjo nusišauti tą pačią dieną, bet jis atsilaikė, nes jam reikėjo užauginti sūnų Lietuvos ir Europos čempionu.
– Tu jau pražuvai, sūnau, o aš atlaikysiu... Tu buvai... O galėjai...
– O galėjau būti pasaulio ir olimpiniu čempionu, taip, tėve?
– Taip.
– Aš per daug norėjau, tas protingas kvailys gerai pasakė... Mes abu per daug norėjom!
– Bet tu buvai tobulas žmogus!
– Ką tai reiškia – tobulas žmogus, tėve?
– Tu žinai, ką tai reiškia, juk tu ne Antanas!
– Tai jūs, tėve, tobulas! Jūs mane vienas užauginot... Treniravot... Tai jūs tobulas, tėve, o aš...
– O ką tu? O ką tu?
– Juk matot – aš negyvas...
– Kodėl, sūnau, kodėl? Ko tau trūko?
– Geriau sakykit, ko netrūko, tėve...
– Tau netrūko nei naujo namo, nei naujo automobilio, nei pinigų, nei mylimos moters!
Virš galvos, medžių šakose, pasigirdo gilus atodūsis.
– Moters man nereikėjo, tėve...
– Kaip? O dieviškoji Milda?
– Milda man tebuvo priedanga...
– Priedanga? Nuo ko?
– Nuo pašalinių akių...
– Palauk, aš nieko nesuprantu!
– Aš to ir bijojau, tėve... Aš Mildos nemylėjau... Aš mylėjau jos brolį Augustiną, o jis mane metė ir susituokė su kitu vyriškiu...
Tėvas, susiėmęs galvą kaip pamišėlis, pasėdėjo susirietęs, paskui pakilęs ištraukė iš vazos gėles ir iš visų jėgų trenkė į žemę.
– Ačiū, tėve, jūs gerai padarėt. Man dabar daug lengviau...
– Dieve, kodėl taip? – dejavo tėvas. – Kodėl taip, Dieve?
Antanas, grįždamas jau plentu, šūktelėjo:
– Ką? Sužinojai, žmogau? Aš tau sakiau – geriau nežinok!
Tėvas ėjo ir ėjo aplink kapą. Raudojo jis ar nerišliai kalbėjo – niekas nebūtų galėjęs suprasti.
– Sudie, tėve... Daugiau niekada nebesusitiksim...
Tėvas tylėdamas pakėlė nuo žemės gėles ir pamerkė atgal į vazą.
– Ačiū, tėve... Jūs – tobulas žmogus.
Atsiremdamas į medžių kamienus ir paminklus, tėvas išslinko iš kapinių. Aikštelėje apsižvalgė. Buvo vienui vienas. Vakarų pusėje raudonavo žemės pakraštys, o čia pat dangus atrodė kaip švelni mėlyna neužmirštuolė, išaugusi ant apleisto bevardžio kapo.
Kai priėjo išpuvusią pakelės guobą, nuo nematomo pylimo išgirdo atsklindančius kelis vyriškus ir moterišką balsą. Moteris (jos balsas buvo girdėtas) prašė, o gal tiesiog maldavo:
– Berniukai, juk yra tiek gražių mergaičių... palikit mane ramybėje...
– Piemenės mums nusibodo, – aiškino bosiuku virstantis falcetas. – Mums reikia tikros moters.
– Berniukai, maldauju...
– Ša, senute, nusivalyk lūpų dažus ir imkis darbo... Bacai, pasiruošk, tave ji numelš pirmą...
Vyriškis pakilo ant pylimo. Keturi pienburniai po medžiais buvo apsupę merginą. Karkė varnos.
– Bacai, palauk, – sukomandavo ilgas kaip žalga vadas, – aš matau šnipą. Bacai, likviduok bočelį! Vyriškio gyslose užvirė kraujas. Jame prabudo kovotojo instinktas. Jau seniai jis neturėjo progos pakovoti iš tikrųjų, todėl drąsiai žengė pirmyn. Pienburniai nustebę prasiskyrė, žengtelėję atgal. Vyriškis persivertė per galvą ir užšoko ant aukšto postamento. Pienburniai krūptelėjo ir susižvalgė. Vienas jų laikė glėbyje suspaudęs merginą.
– Bacai, pilk! – pasigirdo komanda.
Baco rankose blykstelėjo pistoletas. Vyriškis nebelaukė – šoktelėjo ir kaip aras nusileido ant vado pečių – šis sudribo kaip maišas. Vaduotojas ėmė dirbti kojomis – sukosi kaip malūno sparnas – piemenys iškrito kaip lapai. Vyriškis griebė merginai už rankos ir sušuko:
– Bėgam! Tie šikniai išsikvies policiją!
Jie perbėgo skersai senas kapines ir iš inercijos nusirito nuo skardžio. Kai abu atsipeikėjo dilgėlyne, mergina gulėjo užvirtusi ant vyriškio ir lūpomis lietė jo lūpas... Dabar jie pažino vienas kitą.
– Milda!
– Aleksandrai!
Jie pasileido tiesiai per daržus. Juose buvę žmonės ėmė laidyti gerkles. Kai pasiekė Aleksandro namus, abu buvo purvini, kaip ištraukti iš bedugnės pelkės.
Jie pakaitomis nusimaudė po dušu, paskui susėdo terasoje ir gėrė karštą arbatą su romu. Kai aprimo staigiai pasireiškusių jausmų įkarštis, jų galvose ėmė veikti senos mintys, kitaip tariant, kiekvienas sugrįžo į save kaip į namus.
Aleksandras paniuro. Jis dar kartą pergalvojo pokalbį su sūnumi. Bet dabar padėtis buvo visiškai kitokia – šalia sėdėjo moteris. Aleksandras paėmė jos ranką, paglamonėjo pirštais ir pasakė nuoširdžiai kaip dvidešimtmetis:
– Kai jūs bučiavotės, aš pavydėjau jūsų, Milda, aš norėjau būti Andriaus vietoje...
– Keista, bet aš tai nujaučiau iš jūsų akių... – atsakė išraudusi Milda. – Tuo labiau, kad tai nebuvo tikri bučiniai...
– Tai nebuvo tikri bučiniai! O kas tai buvo? O kas tai yra tikras bučinys?
– Aš nežinau... Draugė sakė, kad tikras bučinys... pakerta kojas kaip su dalgiu!
– Draugė? Kodėl draugė? O jūs ką sakot?
– Aš nežinau... Aš... aš dar mergelė... man gėda prisipažinti...
– Gėda prisipažinti? – pakeltu balsu paklausė Aleksandras. – Na žinot! – ir jis pagriebė antrą ranką.– Ateikit. Mes pabandysim pasibučiuoti. Jei bučinys kerta kaip dalgis, mes greitai tuo įsitikinsim, tik mums reikia stovėti laisvoje erdvėje...
Jų glamonės plykstelėjo kaip ugnis, pasiekusi paraką!
– Man beprotiškai karšta, – tarė Milda.
– Toks oras...
– Ne tik oras...
Jų lūpos dar kartą susiliejo, rankos susivijo kaip šalia šlamančių medžių šaknys.
– Kokie jūsų ateities planai? – paklausė Aleksandras.
– Airija.
– O kas ten?
– Pinigai.
– Velniop tą Airiją! – šūktelėjo Aleksandras. – Ar čia mažai vietos? Ir turto? Ir pinigų?
– Aš bijau, – prisipažino Milda.
– Ko?
– Mus gali persekioti Andriaus šešėlis... – Milda pravirko.
– Jis šiandien paliko Žemę ir išskrido į Kosmosą. Ir niekada negrįš. Tai jis man sakė.
– Jūs – tobulas žmogus.
– Šiandien aš pradedu galvoti, kad tikrai esu tobulas žmogus, nes atkariavau nuostabią moterį, atsiprašau, dievišką mergaitę Mildą!
– Užkariavote – kaip Aleksandras Makedonietis!
– Bučiniai tikri? – paklausė jis.
– Matot, kad mus nukirto ir mes gulime ant kilimo...
– Jūs neatsakėt...
– Siaubingai tikri... – Milda užsidengė rankomis degantį veidą.
Aleksandras nuėmė nuo jos veido rankas.
– Aš jus myliu...
Milda patylėjo. Jos lūpos virpėjo.
– Aš myliu jus...
– Ateikit, mums reikia išgerti šampano! – jis už rankų pakėlė ją kaip plunksną ir sugavo glėbyje. – Kokia lengva mano mergaitė! Kaip svajonė!
Tuo tarpu ant šaligatvio pasirodė Antanas. Jis tylėdamas pakėlė ranką.
– Antanai, palauk! – Aleksandras surado patį didžiausią brendžio butelį. – Gaudyk! – metė.
– Jis negausus! – riktelėjo persigandusi Milda. – Butelis krenta ant betono šiapus vartų!
Staiga pasirodęs baltas šešėlis sugriebė butelį, padavė Antanui, o pats šovė į viršų ir dingo danguje.
– Juk tai Andrius... – sušnibždėjo Milda, o Aleksandras liūdnai palenkė galvą. – Jis atsisveikino... Antanas pakraipė galvą, įsikišo brendžio butelį į kuprinę, pakėlė ranką ir nuėjo.
– Kas jis toks? – paklausė Milda, nusivaliusi ašaras ir prisiglaudusi prie Aleksandro.
– Kapinių prižiūrėtojas, – atsakė Aleksandras. – Ir filosofijos mokslų daktaras...
