
Naujausios
Gali būti jog taip ir yra. Vos sukūrę įmonėlę kai kurie darbdaviai apsivelka kostiumą, pasiriša kaklaraištį ir vaidina bosą. Darbuotojai, netgi tie, kurie laikomi jo dešiniąja ranka, nedrįsta nė cyptelti. Ką jau bešnekėti apie eilinius darbininkus? Tad natūralu, jog dalis žmonių ieško prieglobsčio savivaldybių įmonėse.
Bet yra ir kita bėda – darbo našumas ir kokybė. Šių ligų simptomų turi tiek privatus, tiek valstybės ir savivaldybių sektorius.
Dar prieš keletą metų teko stebėti, kaip dirba kelininkai. Iš ryto pasimaišo ant kelio. Priešpiet neria į krūmus ir pasirodo tik pavakarę. Kai kurie jau pasikvėpinę "karčiąja", kai kurie numigę porą valandų. Kaip sakoma: "Kareivis miega, bet tarnyba tęsiasi."
Vieno darbininko paklausiau, kodėl jie taip daro. Juk kelių darbininkams moka ne minimalius, gana neblogus atlyginimus. Jis paaiškino: "Darbą reikia "čėdyti". Jei per greitai padarysime, kraus dar. Daugiau darbo valandų – daugiau pinigų. Reikia įsisavinti tiek, kiek numatyta projekte."
Galbūt pastaruoju metu kelininkų požiūris į darbą pasikeitė? Bet daugelio kitų darbininkų – tikrai ne. Antai stadione klojo trinkeles pėsčiųjų takams. Nežinau, kas ten dirbo – privati ar savivaldybės įmonė. Bet pikta buvo žiūrėti, kaip tie žmonės dirba. Vienas kasa, kitas ilsisi parimęs ant kastuvo. Trečias stebi. Paskui pasikeičia vaidmenimis.
Tuos žmones jau formavo konkurencija pulsuojantis laikas mokęs, jog reikia žiūrėti tik savęs, savo naudos, kasdien kovoti tik už savo būvį, nes kiekvieno problema yra tik jo problema.
Panašių dalykų vis dar pasitaiko ir privačiame sektoriuje. Nedidelės firmelės vyrai remontuoja butą. Šeimininkė gyvena užsienyje. Firmos vadovas – kitame mieste. Atvažiuoja vyrai į darbą. Pakloja keturias plyteles. Įsijungia televizorių. Parsineša alaus. Ir gurkšnodami švenčia gyvenimą, kol atvažiuoja firmos autobusėlis jų parvežti namo.
Arba stato namą. Vienas betonuoja, kitas maišo betoną, kiti du maigo telefoną. Kyla įtarimas, jog taip "dirbantys" žmonės tas firmeles greitai nuvarys į bankrotą.
Pas ūkininką dirbanti melžėja neatsakingai rūpinasi higiena, užteršia kelias tonas pieno. Ūkininkas baudžiamas nuoskaitomis. O moteris nė nemirkteli. Neparausta iš gėdos. Reikalauja, kad nuo kito mėnesio jai padidintų atlyginimą.
Kodėl taip yra? Negi dar galime kaltinti sovietinius laikus, kai darbo metu buvo galima dirbti bet kaip arba apskritai mušti dinderį? Nuo to laiko praėjo jau trys dešimtmečiai. Sakykim, tą virusą galėjo atsinešti vyresniosios kartos žmonės. Bet šiuo metu iš jų dar dirba tik nedidelė dalis.
O iš ko išmoko tingėti jauni, kurie darbo metu ištisai maigo telefoną ir reikalauja, kad darbdavys jam mokėtų daugiau negu mokama didžiulį stažą turinčiam universiteto profesoriui?
Gal jiems ir nereikėjo mokytis? Tiesiog tokie yra iš prigimties? Žino savo teises. Turi maksimalius poreikius. Bet neturi nė minimalaus pareigos ir atsakomybės jausmo. Neturi supratimo, jog ir darbdaviui turtus neša ne aitvarai. Jog pinigų jis nepasemia iš aruodo. Juos reikia uždirbti.
Tuos žmones jau formavo konkurencija pulsuojantis laikas mokęs, jog reikia žiūrėti tik savęs, savo naudos, kasdien kovoti tik už savo būvį, nes kiekvieno problema yra tik jo problema.
Eilinį kartą komentaro komentatorių būčiau kaltinama pesimizmu, jeigu teigčiau, jog visi jauni žmonės yra tokie. Dar yra patriotų, maksimalistų ir altruistų, kurie dirba daug – už save ir už tą tingintį draugą.
Deja, daugelis tokių darbštuolių kaip jie krauna kapitalą užsienio darbdaviams. Kažkada jiems tie patys Lietuvos darbdaviai parodė duris, sakydami: "Už durų laukia dvidešimt tokių kaip tu." Ne todėl, kad jie blogai dirbo. O todėl, kad už darbą reikalavo deramo užmokesčio. Kad nekeliaklupsčiavo. Kad nesijautė kalti dėl to, jog darbdavys jiems turi mokėti atlyginimą...
Dabar viskas sugrįžo bumerangu. Užsieniuose pinigų verslui užsidirbę lietuviai kuria įmones Lietuvos provincijoje. Ne kokias miniatiūrines įmonėles, o surenkamų namų, laivų cechus, produkciją parduoda užsienyje. Renkasi ne didmiesčius, o rajono centrus, kur nedarbo lygis siekia keliolika procentų, tikėdamiesi rasti pigesnės darbo jėgos ir padėti išbristi iš nedarbo ir skurdo savo kraštiečiams.
Deja, bedarbiai skaičiuojami tūkstančiais, patikimi darbininkai – ant rankos pirštų. Tai viskas, kas dar liko dėl emigracijos labiausiai nukraujavusiuose Lietuvos rajonuose ir kaimuose.
Čia, matyt, dar ilgai teks gyventi su mentalitetu, "čėdijančiu" ne duoną, o darbą.