Naujausios
Kodėl (ne)užmiršti Lietuvos partizanai?
Dr. Nerijus BRAZAUSKAS
Šiaulių universiteto dėstytojas, „Šiaulių krašto“ redkolegijos narys
Prieš septyniasdešimt metų dalis Lietuvos visuomenės nusprendė priešintis sovietų okupacijai, prisimindama pirmąją sovietų okupaciją, kurios sutikimą be šūvio galima vadinti traumine ir gėdinga patirtimi. Jos neužmiršo tie, kurie 1944 m. nusprendė ginklu priešintis okupantams, nešusiems Stalino saulę lietuvių tautai. Ne iš karto, bet palaipsniui jie tapo partizanais, o tai, kad šis tapsmas buvo sudėtingas procesas, liudija ir pačių partizanų tekstai, ir žmonių kolektyvinė atmintis, ir dabartiniai istorikų darbai.
Šiandien mūsų santykis su partizanais, jų atmintimi yra dviprasmiškas ir neadekvatus. Jie nepriklauso mūsų bendruomenei, jų nėra mūsų sąmonėje, mūsų tapatybės struktūroje.
Žinoma, partizanų atminimu rūpinasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, partizanams pastatyti paminklai, atminimo ženklai etc., tačiau šie yra tik nebylūs statiniai miestelių aikštėse ar žaliuose miškuose. Knygos, atsiminimai, interneto svetainės tėra su partizanais susijusių ar juos vertinančių žmonių reikalas, bet tokių yra mažuma. Galime paklausti, kodėl?
Pirma priežastis yra ta, kad mes, priešingai nei jie, neturime stabilios ir tvarios tapatybės, kurią galime vadinti asmenine, kolektyvine, nacionaline ir t.t. Svarbiausia, kad mes nebeturime tos vertybinės paradigmos, kuri buvo būdinga tarpukario kartoms. Jiems tėvynė, tauta, gimta kalba, pagarba tėvams, istorijai buvo tie „moralės horizontai“, kurie dalį visuomenės atvedė į miškus ir pasmerkė kovai, mirčiai, išniekinimui ir užmarščiai.
Kiek iš mūsų šiandien rinktųsi ginkluotą rezistenciją? Klausimas nėra tik retorinis, nes tai fundamentinis ir vertybinis apsisprendimas. Mes verčiau pabėgtume iš Lietuvos, nes tai daryti jau tikrai puikiai mokame. Ir tos (e)migracijos viena iš priežasčių yra ne tik ekonominė situacija, postkomunistinio būvio dominavimas, bet ir partizanų užmarštis, tiesiog atėmusi iš mūsų pavyzdį.
Pastarųjų dešimtmečių Lietuvos nacionalinės tapatybės formavimo politika buvo grindžiama dviem poliais: LDK istorinio, dvasinio, materialinio paveldo sureikšminimu ir globalios Lietuvos (pseudo)vizijų kūrimu.
Pirmasis polius turi savus neatremiamus argumentus, bet jis grindžiamas praeitimi, istorine bei kultūrine atmintimi, kurios prikėlimas yra sietinas ir su įvairiausiais galios žaidimais.
Šios tapatybės simboliu gali būti laikomi sukurti Valdovų rūmai, kurie yra tokia simuliakrinė erdvė, kuri užpildoma ne tik Kitų tautų materialiniu turtu, bet ir regima, kaip susitikimo su istorija vieta. Čia kyla klausimas, kodėl nėra / negali būti Lietuvos nacionalinio rezistencijos muziejaus, kuriame jaunosios kartos atstovai galėtų susitikti su naujausia pokario istorija, kurią šiandien dar mena komunikacinė žmonių atmintis. O ji, mano galva, yra vertingesnė ir už istorinę bei kultūrinę atmintį, nes yra tiesioginė ir paveikesnė, betarpiškesnė ir tikresnė. Be to, toks muziejus galėtų būti įkurtas ten, kur vyko didžiausias pasipriešinimas – Dzūkijoje ar Suvalkijoje.
Antrasis polius yra įsivaizduojamos „Globalios Lietuvos“ vaizdinys, kuris išdėstytas biurokratinėje programoje ir kuris yra tiktai juodos raidės baltame lape. Ne valstybė turi stengtis Lietuvos diasporą paversti Lietuvos dalimi, bet patys žmonės sąmoningai turi norėti būti ta integralia dalimi.
Valstybė turėtų sugebėti apsibrėžti, kas yra „tautinis tapatumas“, o tai padarius išnyktų ir įsivaizduojamos idealiosios projekcijos. Globalizacija mus valdo, o ją valdyti galime tik tada, kai apskritai turime tapatybę ir suvokimą, kaip ją galime konstruoti.
Mes nesinaudojame globalizacijos vaisiais, kurie leidžia lygiavertiškai komunikuoti, kurti, gyventi tarptautinėje tarpkultūrinėje terpėje. Mes tebesame vergai, kurie lenkiamės sovietinio mentaliteto kartoms, šiuo metu dominuojančioms Lietuvoje, ar auksiniams darbdaviams užsienyje, kurie mus laiko trečiarūšiais europiečiais.
Argi mūsų, lietuvių, lemtis būti, Jono Užpurvio terminais, baltaisiais vergais? Juk sovietmetis iš mūsų atėmė savivertę, asmenybiškumą padarė blogiu, ištrynė europinį kultūrinį klodą; jis mus pavertė paklusniais įrankiais, kitaip sakant, sunaikino tą identitetą, kurį turėjo ir kūrybingai pademonstravo tarpukario kartos pačiose įvairiausiose sferose.
Mes pasmerkėme užmarščiai partizanus, nes nėra ne tik konceptualios valstybės politikos, analogiškos mokslinių tyrimų programos, nėra dabartinės visuomenės žinojimo apmąstymo, nėra kritiškos partizanų refleksijos, svarbios mūsų dabarčiai ir ateičiai. Viso to trūksta, nes partizanų, kaip minėta, nėra mūsų sąmonėse.
Kiek teko matyti partizanų pagerbimo šventėse Minaičiuose, dauguma valdžios vyrų tesugeba paskaityti iš popierėlio, sako romantizuotas kalbas, kurios dvelkia dirbtinumu ir formalumu. Jos, kaip ir iškilmėse kenčiantys vaikai, kantriai laikantys rankose tautines vėliavėles, kaip ir suaugusieji, atkurtame partizanų bunkeryje demonstruojantys neįtikėtiną fantaziją apie partizanus, parodo, kad tikros partizanų istorijos (-jų) dar nesame nei suvokę, nei parašę, nei atkūrę. Mes jos tiesiog nežinome, nes atgyvenusi marksistinė ideologija, pagardinta rinkos ekonomikos prieskoniu, tebėra mūsų spiritus movens.
Įvairios šventės, minėjimai, parodos, žygiai, paskaitos etc. yra tos formos, kurios tautai svarbią istorinę praeitį, kultūrinį paveldą paverčia tautos narių savastimi.
Kodėl švedų režisierius ir vertėjas kuria filmą apie Lietuvos partizanus? Kodėl lietuvių kilmės Kanados rašytojas rašo romaną apie Juozą Lukšą? „Nematomą frontą“ ar „Pogrindį“ reikia reflektuoti, ir gana kritiškai, tačiau man svarbiausia, kad būtent Kitas suvokia reikšmingą ir šiandienai itin aktualią mūsų, lietuvių, praeitį. Negi mums vėl reikia Johanno Gottfriedo Herderio ar Johanno Volfgango Goethe‘s, kurie mums pasakė, kad mūsų liaudies dainos yra labai vertingos.
Ir, regis, kad reikia, nes minėto filmo premjeroje Šiauliuose teko matyti, kaip dalis jaunų žiūrovų į filmą ateina su puokšte spragėsių ir gaiviąja Coca-Cola. Akivaizdžios istorinio lavinimo(si) spragos, nes į dokumentinio filmo peržiūrą einama tarsi į „Hario Poterio“ seansą.
Valstybė investuoja į tokius filmus kaip „Tadas Blinda“, bet neaišku, kodėl romantizuota plėšiko figūra turi tapti šiuolaikinio lietuvio tapatybės dalimi. Jonas Žemaitis-Vytautas, Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Juozas Lukša-Daumantas, Adolfas-Ramanauskas-Vanagas, Lionginas-Baliukevičius-Dzūkas ir daugelis kitų garbingai ir dramatiškai žuvusių partizanų (ne tik vadų) gali tapti sektinu pavyzdžiu.
Tačiau taip nėra, nes mes žavimės krepšininkais, kurie iš tiesų televizijos ekranuose reklamuoja įvairias prekes, bet ne tautai svarbesnius ir fundamentalesnius dalykus. Ar valstybė negalėtų finansuoti reklamos, kurioje jaunimo dievinamas krepšininkas pasakytų / primintų partizano žodžius? Šiandien dar ne, nes iki to reikia užaugti ne tik žmonėms, bet ir žiniasklaidos priemonėms, kurios didžiuojasi, kad jau yra socialiai atsakingos.
Viena iš priežasčių, kodėl visuomenė užmiršo partizanus, yra ta, kad sovietmečiu šis istorijos tarpsnis buvo ištrintas iš tuo metu gimusių kartų sąmonių. Kitu atveju jis buvo užblokuotas ir vyresnių žmonių (pa)sąmonėse, nes buvo negatyvaus trauminio turinio.
Ilgainiui šiuos vaizdinius išstūmė propaganda ir sovietinės ideologijos šlovinimas ir kasdieniame gyvenime, ir tarybinėse šventėse. Ir šių pastebėjimų autorius prisimena šaltą ir bejausmį Lenino biustą mokykloje, tą baimės ir susvetimėjimo atmosferą, kurią jis vėliau rado gerai perteiktą ne tik George‘o Orwello, bet ir Sauliaus Tomo Kondroto ar Ričardo Gavelio romanuose.
Antra priežastis yra ta, kad pernelyg skirtingos yra žmonių patirtys, kurias galima pavadinti egzistencine įtampa tarp partizano ir bandito. Trauminė žmonių patirtis ir atmintis yra pagarbos vertas dalykas, tačiau ir šiems, ir tos patirties neturintiems turėtų būti pristatyta kuo objektyvesnė partizanų kūrimosi, raidos, kovos, rezistencijos pabaigos istorija (-os).
Asmeninė kančia neleidžia objektyviau pažvelgti į rezistencijos istoriją kaip į visumą, kuri iš tiesų ir susideda iš didžiųjų ir mažųjų naratyvų, iš asmeninių ir kolektyvinių kančių, iš įvairiausių atminčių ir jų reprezentacijų. Tačiau privalu žvelgti į ateitį, į tas kartas, kurios turi sąmoningai žinoti ir juodas, ir baltas partizanų dėmes. Reikia subręsti tokiam supratimui, kokį apie hitlerinę Vokietiją turi dabartinės vokiečių kartos.
Šių dienų geopolitinė situacija verčia grįžti prie partizanų vardų ir kovų, nes jos gali tapti ne tik moraliniu, bet ir taktiniu pavyzdžiu galimame konflikte su didžiąja kaimyne. Akivaizdu, kad Rusija savo agresyviais dabartiniais veiksmais bando išspręsti vidines problemas, kurios kelia pavojų pačios Rusijos Federacijos egzistavimui. Propagandos, turimų administracinių ir karinių resursų, naujųjų ideologų, plačiosios visuomenės mąstymo ir riboto žinojimo dėka tai kol kas veikia, bet taip nebus amžinai.
Demokratijos daigai Ukrainoje yra pavojus, kurį suvaldyti, jei šis džinas patektų į Rusijos gyventojų (pa)sąmonės struktūras, būtų neįmanoma. Putino režimas to bijo, todėl siekiama sunaikinti „objektyvųjį“ priešą, kol tai dar galima padaryti. Tuo tarpu Ukrainos karių moralinės nuostatos, susisprogdinimas, vengiant patekti į nelaisvę, primena tai, kas Lietuvoje vyko „karo po karo“ metu.
Vis dėlto gilesnė priežastis, leidžianti sėkmingai funkcionuoti minėtam režimui, yra ta, kad Rusijos gyventojai neturi naujos tapatybės, tiksliau, ji grindžiama iš praeities ateinančiu didžiuoju ir nostalgiškuoju supervalstybės naratyvu. Mes, sąmoningai pasirinkę NATO ir ES, patvirtinome savo istorinį vakarietišką tapatumą, kuriame svarbiausia yra demokratija. Tačiau demokratijos pranašumas, kaip rašė Alexis de Tocqueville‘is, yra tas, kad ji turi tarnauti daugumos žmonių gerovei.
Lietuviškoji demokratija tarnauja asmeninės ar partinės gerovės kūrimui. Taip eliminuojamas ir suvokimas, kad demokratiją reikia nuolat kurti, išlaikyti, o tai dažniausiai atsiremia į pamatines, tautos, valstybės, piliečių vertybes. Pastarosios gali ir turi būti grindžiamos ne tik laikinu Juodosios jūros vandeniu, bet ir gausiai gimtąją žemę pokariu palaisčiusių partizanų krauju.
Apibendrinant šias pastabas reikėtų pasakyti, kad mes ne (ne)užmiršome Lietuvos partizanų, mes tiesiog nežinojome ir nežinome, kad jie buvo ir kokie jie buvo iš tikrųjų. O pažinti mes taip pat nelinkę, nes tai gali sukelti akivaizdžią moralinę koliziją, kai mes pamatysime, kad esame ne tokie, kokie sau atrodome besą.
Vienintelė viltis, kad tai laikina, kad mes viską galime pakeisti. Ir šiandien yra tas metas, kai tai galime padaryti, jeigu galvojame apie Lietuvą, jeigu suprantame Justino Lelešiaus-Grafo žodžius: „Kelsis Lietuva, – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas, – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins, – mums bus skaudu.“
Sauliaus Juškevičiaus nuotr.
BUNKERIS: Naktinių žygių ar valstybinių švenčių metu dalyvaujantys rekonstruktoriai pokario meto partizanų bunkerio imitacijoje.
