Naujausios
Ar turite 20 minučių savo vaikui?
Skaitymo aistra, įskiepyta vaikystėje, yra visapusę vaikų raidą skatinantis vitaminas ir skiepas nuo daugelio visuomenės bei masinės kultūros keliamų pavojų – įsitikinusi etnomuzikologė, TV laidos „Duokim garo!“ vedėja dr. Loreta Sungailienė. Ji sako, kad skaityti vaikams reikia balsu – bent po 20 minučių per dieną.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Skaitymas garsu turtina vaiko žodyną
– Esate iniciatyvos „Visa Lietuva skaito vaikams“ ambasadorė, propaguojate skaitymą. Kodėl sakote, jog svarbu garsiai skaityti vaikams bent po 20 minučių per dieną?
– Kai buvau antrosios dukrytės auginimo atostogose, „Mažojo Princo fondo“ atstovės ir Lietuvos televizijos kolegos mane pakvietė prisidėti prie šios skaitymo iniciatyvos.
Ji skirta suaugusiems, atkreipti jų dėmesį, kad skaityti balsu vaikams yra labai naudinga. Tai ne tik būsimojo skaitytojo ugdymas, bet ir naudinga šeimai: galimybė tėveliams pabūti kartu su vaiku, išreikšti savo meilę, bendrauti, vieniems kitus suprasti, kartu ugdyti, turtinti vaikų žodyną, gilinti žinias.
Pagrindinis dalykas, kam pajaučiau labai didelę simpatiją ir tai iki šiol man labai svarbu – iniciatyva akcentuoja teigiamą, prasmingą ir kryptingą vaiko emocinę raidą ir sveikatą. Skaitymas balsu prisideda prie tos sveikatos stiprinimo, suteikia laimės vaikui ir suaugusiajam. Padeda šiandieniniame gyvenime atsipalaiduoti, pajusti bendravimo kartu džiaugsmą.
Kuo toliau, tuo labiau tikiu šia idėja, kad skaityti balsu vaikams yra būtina nuo pat mažumės, net iki paauglystės.
Garsinį skaitymą reikia skatinti kaip bendrojo lavinimo dalį, nes ne visur tai yra kasdienis ritualas, daromas su atsakomybe ir meile. Mokyklos ir darželiai gali būti puikūs tarpininkai knygai sugrįžti į namus.
Suaugusieji turėtų suvokti, kad skaitymas yra pigi pramoga – reikalinga tik knyga, kurią galima nemokamai pasiimti iš bibliotekos. Svarbu tai daryti kūrybiškai ir nepamiršti įtraukti tėvelius, vyresnius brolius, seses.
Dar nekalba, bet pažįsta raides
– Ar pastebite garsinio skaitymo poveikį savo vaikams?
– Vyriausias sūnus, kuriam dabar devyneri, gana anksti pradėjo kalbėti. Mokykloje jam gerai sekasi, geba susikaupti. Jis moka dirbti su knyga, nes visada stengiausi parodyti, kaip surasti knygoje atsakymą, kur jo ieškoti, kaip mokytis iš knygos taisyklingai rašyti, kaip skaitant pastebėti taisyklę, įsimintiną žodį, suvokti, kas rašoma.
Kiekvieną perskaitytą knygą vaikai aprašo. Aprašyti jie stengiasi greitai, paprastai, bet aš paprašau, kad atsakytų į klausimą, ko išmoko, kuo naudinga buvo knyga, ką naujo sužinojo.
Dukra vėlai pradėjo kalbėti, bet kai pradėjo, iškart sklandžiais sakiniais. Galbūt tai irgi knygos poveikis – kaupė žinias, patirtį ir pagaliau išsiveržė. Dar ropodama ji atsinešdavo savo mylimiausią paveikslėlių knygą ir mes kartu kurdavome istorijas. Ji klausydavo, o aš pasakodavau.
Jauniausias, dvejų metukų mažylis, labai mėgsta knygas – sklaidyti ir spėlioti raides. Jis teisingai atpažįsta jau daugiau nei pusę raidžių. Tai ankstyvojo raštingumo požymis, nors jis dar nekalba.
Svarbiausia, kad suaugęs žmogus pats skaitytų namuose, rodytų pavyzdį. Stebėdami vaikai patys norės skaitymo malonumą pajusti. Jei knygos ne tik už sekcijos stiklo, bet ir gyvena kartu.
Knyga vaikui perduodama iš paties artimiausio žmogaus rankų, su pačia didžiausia meile ir šiluma. Skaitymas gali tapti tiltu į pokalbį, bendrystės forma.
– Akcentuojate ankstyvąjį skaitymą, bet mokytojai guodžiasi, kad vaikai dabar nebeskaito. Kaip patartumėte vyresniems vaikams prisijaukinti knygą?
– Niekas negimsta skaitytoju, reikia tai ugdyti nuo mažens.
Labiausiai vaikui reikia bendravimo, o knyga tampa priemone. Užaugęs vaikas, jei turėjo daug gerų emocijų vaikystėje, norės prie jų grįžti ir vyresnis. Dauguma skaitančių paauglių ar vyresnių žmonių prisipažįsta, kad skaitė ar skatino jų tėvai, kiti dėkingi mokytojams, kurie nurodė gerą literatūrą.
Jei pažįsti paauglį, su juo bendrauji, žinai, kas jam patinka, kas jam kelia nerimą, tada gali rekomenduoti atitinkamą straipsnį, literatūrą. Paauglys turi turėti suaugusį žmogų vedlį, kuris jam pataria.
Svarbu, kad vaikas skaitytų su malonumu. Knyga turi atitikti jo poreikius, pomėgius.
Kai kuriems vaikams patinka įvairiausi skaitymo skatinimo konkursai, varžytuvės. Aš nemanau, kad tai pati geriausia mintis. Efektyviausiai veikia bendravimas, dalijimasis nuomonėmis, visada išklausant vaiką – neverčiant ir nespaudžiant jo, bet bandant sudominti.
Knygose – atsakymai
– Kaip atsirinkti tarp daugybės knygų? Ar vaikus iš tiesų veikia pasakos apie du princus, ežiukas, verdantis kalvadosą?
– Knygos, ypač jautresnius vaikus, gali paveikti taip pat, kaip ir kompiuteriniai žaidimai. Tačiau jei šalia yra suaugęs žmogus, jis gali paaiškinti.
Buvo kilusios diskusijos ir apie lietuviškas pasakas, kad jos žiaurios – degina raganas, laužo kaulelius, dėl ožytės melo senelis išžudo savo šeimą ir t. t. Su mažesniuoju vaiku pirmą kartą pasakas skaitėme kartu ir viską aptarinėdavome. Aš iš karto aiškinau, kad tai blogio ir gėrio kova, personifikavimo dalykai, simboliai, ką jie reiškia.
Man pačiai siaubo istorijos apie vaikščiojančias dvaseles vaikystėje buvo pačios įdomiausios. Vadindavom jas šiurpėm. Poveikis nebus grėsmingas, jei suaugusieji domėsis, ką vaikai skaito, ir padės įvertinti.
Jautresniems vaikams reikėtų padaryti didesnę cenzūrą. Nereikia vengti ir pykti, jei vaikas vis dėlto perskaitė kažką neleistina nemačiomis ir pradeda klausinėti. Kaip tik reikia kalbėtis, kokią problemą kelia knyga, kad ji dabar aktuali, visi apie tai diskutuoja, būna įvairių nuomonių ir panašiai, klausti, ką jis mano. Vaikas turi žinoti, kad gali sulaukti atsakymų iš artimųjų.
Lopšinių terapija
– Kodėl tėvams patariate dainuoti lopšines savo vaikams?
– Tai terapija, vaiko raminimas, migdymas! Neatsiejama nuo meilės jausmo, tėviškos ir motiniškos šilumos. Melodija, tekstai vaiką ramina. Tai nuo senų senovės pasaulinis reiškinys – migdant vaiką buvo niūniuojama, dainuojama. Vaiko pirminiai muzikiniai garsai yra lopšinės intonacijos.
Dabar madinga sakyti, kad besilaukiant reikia klausyti ramios klasikinės muzikos, bet vaikui geriausia, kad jis išgirstų savo mamos balsą, kai ji dainuoja jam lopšinę, dainą, skaito. Net nesvarbu, ką skaityti – laikraštį, lankstinuką ar receptą.
Svarbu, kad mama gerai jaustųsi, jos emocija būtų pozityvi. Vaikas, būdamas įsčiose, girdi ramų mamos balsą ir jam yra saugu. Gimęs jis ilgėsis to balso. Išmokęs kalbėti, prašys, kad ji padainuotų, paskaitytų.
Aš turiu viziją, kaip įdomiai, patraukliai su lopšinėmis ar garsiniu skaitymu išeiti į televiziją. Be jokių nuostatų apie didelius reitingus.
Panašiai, kaip girdime pasakas per radiją, būtų galima skaityti ir televizijoje ir kartu matyti, kokie laimingi ir gerai nusiteikę žmonės, kurie skaito, ir vaikai, kurie klauso.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
AMBASADORĖ: „Niekas negimsta skaitytoju, reikia tai ugdyti nuo mažens. Kai vaikas mato skaitančius tėvus, senelius, viską stebi ir atkartoja“, – sakė etnomuzikologė, iniciatyvos „Visa Lietuva skaito vaikams“ ambasadorė Loreta Sungailienė, Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Šaltinėlio“ filiale vedusi seminarą „Įminkime skaitymo laimės mįslę“.
POVEIKIS: Loretos Sungailienės teigimu, jautresnius vaikus knygos gali paveikti taip pat, kaip ir kompiuteriniai žaidimai, tačiau šalia esantis suaugęs žmogus gali atsakyti į iškilusius klausimus, užvesti temą diskusijai.
