Naujausios
Krepšinio legendos pasakojo apie lemtingas akimirkas
Trečiadienį Joniškyje su gerbėjais susitiko krepšinio legendos: dukart olimpinė čempionė Angelė Rupšienė, olimpinis čempionas Modestas Paulauskas ir geriausias krepšinio treneris Vladas Garastas. Treneris pasakojo apie lemtingas akimirkas svarbiose rungynėse ir pirmąkart iškeltą lietuvišką trispalvę, o krepšininkai klausiami bandė įvertinti, kuris medalis jiems svarbiausias.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Prilygo Europos čempionatams
Žinomiausias Lietuvos krepšinio treneris Vladas Garastas pasakojo, kad mūsų šalis skaičiuoja aštuntą krepšinio kartą, pradedant nuo komandos, žaidusios tarpukariu ir laimėjusios Europos sidabrą 1937 ir 1939 metais. Ši rinktinė, jei ne kortas sumaišęs karas ir po jo sekę politinio pasaulio žemėlapio pertvarkymai, krepšinio žinovo nuomone, būtų galėjusi laimėti auksą dar ne viename Europos čempionate.
Pačiam Vladui Garastui teko treniruoti ketvirtąją krepšininkų kartą, kurioje žaidė Arvydas Sabonis. Ši komanda turėjo galimybę rungtis su labai stipriais krepšininkais konkurentais iš Gruzijos, Ukrainos, Rusijos. Iš esmės Sovietų Sąjungos čempionatai prilygo Europos čempionatams.
Kova dėl Sabonio
V. Garastas papasakojo keletą įsimintinų istorijų.
Svarbiausiomis lūžio varžybomis treneris vadina 1987 metų lietuvių kovą su Maskvos CSKA rinktine, kai buvo laimėtos net dvejos rungtynės.
Iš pradžių TSRS rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis Arvydą Sabonį išsikvietė į Maskvą gydyti Achilo kulno, tad jis negalėjo dalyvauti „Žalgirio“ komandoje. Pirmose rungtynėse lietuviai patyrė pralaimėjimo kartėlį dešimties taškų skirtumu.
Tačiau tada Vladas Garastas paskambino Arvydui Saboniui paklausti, kaip jis gydomas. Krepšininkas atsakė sėdintis krėsle ir mėtantis kamuolį į krepšį.
Treneris pakvietė gydytoją ir kartu su Arvydu Saboniu nuvyko pas Sovietų Sąjungos centro komiteto vicepirmininką Borisą Gromovą, atsakingą už visos šalies sportą, prašyti leidimo krepšininkui žaisti „Žalgirio“ komandoje. Prasėdėję keturias valandas už durų ir patekę pas įtakingiausią sporto kuratorių lietuviai vis dėlto gavo sutikimą, ir tuojau pat be poilsio išskubėjo į krepšinio areną, kur moterys, vilkinčios rusų tautiniais rūbais, jau repetavo medalių teikimo ceremoniją.
Pergalės ir Lietuvos trispalvė
Krepšininkai jau buvo įpusėję apšilimo pratimus, kai prie jų prisijungė A. Sabonis.
Kantrybė prie Centro komiteto valdininko durų atsipirko. Antrosios rungtynės buvo laimėtos dviejų taškų persvara. Teko žaisti trečią kartą. Dramatiškas susitikimas baigėsi lygiosiomis, teko žaisti pratęsimą. Jis lietuviams buvo lemtingas, įmesta dešimt taškų į priešininkų krepšį, o iš jų nesulaukta nė vieno sėkmingo metimo.
1986 metais „Žalgiris“ Argentinoje iškovojo Tarpžemyninę Viljamo Džonso taurę. Argentinos lietuviai į varžybas susirinko su Lietuvos trispalvėmis vėliavomis ir vieną po rungtynių įteikė Valdemarui Chomičiui, o paskui visi krepšininkai ant jos pasirašė. Vėliau dėl šio įvykio treneriui Vladui Garastui teko aiškintis, nes trispalvė Lietuvoje dar buvo draudžiama.
Penki geriausieji
Treneris Vladas Garastas pasakojo, kad seniau nusipirkti bilietų į svarbias krepšinio rungtynes būdavo neįmanoma misija. Juos dalydavo kaip vaistus pagal receptą – vienai gamyklai penki, kitai dešimt.
Susitikimo organizatoriaus Joniškio krepšinio muziejaus įkūrėjo Leono Karaliūno prašymu V. Garastas pamėgino įvardyti geriausių pokario šalies krepšininkų penketuką. Neabejotina, trenerio nuomone, yra trijulė: Modestas Paulauskas (pats tituluočiausias), Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis. Dėl kitų dviejų treneris dar svarstė: galėtų būti Artūras Karnišovas ar Linas Kleiza, Šarūnas Jasikevičius ar Rimas Kurtinaitis, o gal Ramūnas Šiškauskas.
Svarbiausi apdovanojimai
Du kartus olimpinė čempionė Angelė Rupšienė, iš gausios apdovanojimų kolekcijos į Joniškį atvežusi keturis savo laimėtus medalius, sakė, kad sunku įvardyti, kuris jų svarbiausias. Visi savitai brangūs ir vertingi. Olimpinis čempionas Modestas Paulauskas taip pat sakė, kad visi medaliai brangūs, tik krepšinio pasaulyje vertingiausiu laikomas olimpinis laimėjimas. Jam labai svarbus ir pirmas Lietuvos čempiono medalis.
Vėliau svečiai aplankė Krepšinio muziejų.
Šių metų pradžioje treneris V. Garastas, krepšininkai A. Rupšienė ir M. Paulauskas įkūrė Krepšinio paramos ir vystymo fondą, kuris bendradarbiaus su Lietuvos ir užsienio krepšinio organizacijomis, prisidės rengiant įvairius krepšinio renginius bei vykdant edukacinius ir krepšinio populiarinimo projektus. Įkūrėjai lankosi šalies miestuose, susitinka su krepšinio gerbėjais, populiarintojais.
Autorės nuotr.
ĮVERTINIMAS: Buvęs treneris Vladas Garastas (kairėje) negailėjo gerų žodžių legendiniam krepšininkui Modestui Paulauskui, vadindamas jį tituluočiausiu Lietuvoje, antras po jo – Arvydas Sabonis.
LAIMĖJIMAI: Angelė Rupšienė sakė, kad įvertinti, kuris medalis svarbiausias, pernelyg sudėtinga.
LAIMĖJIMAI: Angelė Rupšienė – viena tituluočiausių Lietuvos sportininkių, pelniusi net dviejų Olimpiadų – Monrealio ir Maskvos – aukso medalius, pakviesta Krepšinio muziejaus įkūrėjo Leono Karaliūno (kairėje) Joniškyje lankėsi pirmą kartą.
KARTOS: Žinomiausias krepšinio treneris Vladas Garastas pasakojo, kad Lietuva skaičiuoja aštuntą šalies krepšinio kartą, pradedant nuo komandos, žaidusios tarpukariu ir laimėjusios Europos sidabrą 1937 ir 1939 metais.