Naujausios
Gyvenimas iš 414 litų pensijos
Liolių seniūnijos Gaurylių kaimo gyventoja Ona Regelskienė gyvena iš 414 litų pensijos. Anksčiau prisidurdavo laikydama keletą karvių. Dabar ganyklos susitraukė, nes aplink išpirko žemes. Net miško nebeliko, kur nueidavo pagrybauti ir pauogauti. Nupirko ir iškirto.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Pensiją „padidina“ gyvuliai
Ona Regelskienė grįžta iš pievų su glėbiu kmynų. Sudžiovins. Turės arbatai. Kmynas – ir vaistas, ir maistas.
Iš menkos 414 litų pensijos gyvenanti moteris stengiasi kuo daugiau paimti iš gamtos. Anksčiau eidavo į mišką grybauti ir uogauti. Tačiau miškus aplink iškirto. O toliau nueiti jau nebeleidžia sveikata. Skauda sąnarius.
Dabar Ona tenkinasi žolelėmis, kurias dar gali parsinešti iš laukų.
Pensininkės Onos ir jos dukros šeimos gyvena senoje troboje, kuriai jau apie 200 metų. Nedaug joje patogumų. Bet aplink dar užtenka erdvės ir tikro kaimo ramybės. Trobą pirko, nes nuo Gaurylių netoli moters tėviškė. Traukė į gimtąsias vietas. Be to, nuo čia ne taip toli Kelmės miestas. Ir Lioliai – ranka pasiekiami. O gyvenimas vienkiemyje – laisvesnis.
Prie menkos pensijos moteris prisiduria laikydama karvę, veršelį, triušių, žąsų, vištų.
Tačiau ir gyvulius laikyti galimybės vis traukiasi. Anksčiau aplink namus buvo šeši hektarai valstybės žemės. Ona išlaikydavo po keturias karves. Dabar nebeliko net jos išsipirktų trijų hektarų. Gal tik kokio pustrečio.
Apsukrūs žmonės išpirko aplink esančius miškus ir laukus. Onai teko susispausti. Dabar žemės užtenka tik porai bulvių bei javų laukelių, vienos karvės ganyklai ir pievai.
Bet ūkininkavimas, kad ir tokiame mažame plotelyje, nepigiai atsieina. Vieno mėnesio pensijas tenka pakloti už sušienavimą. O žemės įdirbimas ir apsėjimas irgi atsieina apie tūkstantį.
„Skolinamės, – neslepia Ona. – Kartais ir iš krautuvės produktų be pinigų imame. Kai gauname pensiją, atiduodame. Dar gerai, kad Lioliuose yra tokia gera parduotuvė, kur viskas pigiau negu mieste ir dar skolon produktų duoda.“
Pensininkė dar parduoda ir pieno. Bet ir čia – pasityčiojimas. Už kilogramą žaliavos moka tik 35 centus. Pernai dar mokėdavo po 65 centus. Šiemet sumažino.
Laikraščiui pinigų turi užtekti
Nors verčiasi sunkokai, Ona Regelskienė sako, jog laikraščiui pinigų privalanti užtekti. Skaito kasdieninį „Šiaulių kraštą“. Su juo šeštadieniais gauna ir „Kelmės kraštą“.
„Laikraštis man – pats pagrindas. Kai buvau mokinė, ir pati į laikraštį rašydavau. Paskui gyvenimas susiklostė taip, kad nebuvo kada rašyti.“
Ona dirbo kolūkyje. Paskui bandė gyventi mieste. Dirbo virėja senajame Kelmės restorane. Restoranas tuomet buvo įsikūręs tame pastate, kur dabar Mokesčių inspekcija.
Moteris iki šiol prisimena didžiules valgytojų eiles, kurios nusidriekdavo net koridoriuje. Anuomet iš darboviečių žmonės ne visi skubėdavo pietų namo. Daugelis eidavo pietauti į restoraną.
Ypač vikriai tekdavo suktis tomis valandomis, kai atvažiuodavo autobusas iš Kaliningrado. Autobusų stotis tuomet buvo miesto centre, visai šalia restorano. Sugužėdavo visas autobusas – kelios dešimtys žmonių pavalgyti.
Virėjos žinodavo, ką labiausiai mėgsta rusai. Kepenėles, jautienos guliašą arba plovą. Prieš atvykstant autobusui pripjaustydavo pilnas skardas kepenėlių, apkepindavo orkaitėje. Po to dėdavo į puodą ir troškindavo. Pagardindavo padažu iš grietinės, pomidorų tyrės, patirštindavo miltais. Tokį patiekalą klientams patiekdavo su bulvėmis.
Iš anksto prisivirdavo ir plovo bei guliašo. Kad visiems išalkusiems užtektų.
Kai restoranas persikėlė į naujas patalpas, kur yra šiandieninis „Vilbėno“ restoranas ir valgykla, virėjoms tekdavo dirbti rūsyje. Pradėjo šlubuoti Onos sveikata. Išėjo iš darbo. Apsistojo kaime, nes mieste namo nebūtų įpirkusi. Kol dirbo, nuomodavosi būstą. Kai išėjo iš darbo, teko keisti gyvenimą.
Autorės nuotr.
ERDVĖ: Ona Regelskienė džiaugiasi kaimo erdve ir išnaudoja jos privalumus.
NAMAI: 200 metų senumo troba tapo mylimais Onos Regelskienės namais.