Naujausios
Važiuoti dviračiu galima ir gulint
Šiaulietis 52 metų Rimantas Martinkėnas remontuoja dviračius vienoje dviračių parduotuvėje ir konstruoja neįprastas transporto priemones, kuriomis važiuoti galima gulsčiomis. „Taip ne tik patogiau, bet ir sveikiau“, – įsitikinęs dviračių specialistas, Šiauliuose įsikūręs apie 25-erius metus.
Justina DIKŠAITĖ
justina@skrastas.lt
Konstruoja nuo mažens
„Nuo mažens kažką konstravau. Iš pradžių modeliukus, vėliau ėmiau domėtis aviacija. Būdamas šešiolikos sumaniau pasigaminti sklandytuvą, – prisimena R. Martinkėnas. – Rinkau literatūrą apie sklandytuvus, savarankiškai aiškinausi, kaip jie gaminami“.
1984 metais, kada Šiauliuose buvo surengtas pirmasis velofestivalis, kasmet gegužę rengtas iki 1989 metų, R. Martinkėnas susižavėjo entuziastų sukonstruotais dviračiais.
Konstruktorius Vilniuje baigė technikumą. Nors specialybė susijusi su lengvąja pramone, o ne su mechanika ar inžinerija, ji R. Martinkėnui labai pasitarnauja – vyras pats apsiūna dviračių sėdynes.
Priklausė bendraminčių klubui
Gimtajame Vilniuje R. Martinkėnas buvo įstojęs į tuometinio Vilniaus inžinerijos ir statybos instituto dėstytojo doc. dr. Vytauto Dovydėno suburtą biotransporto ekipažo klubą „Vekta“.
„Tai buvo pirmasis ekologiško transporto klubas visoje Tarybų Sąjungoje“, – pasakojo konstruktorius.
1988 metais išleistoje V. Dovydėno knygoje „Biotransporto ekipažai“ buvo rašoma apie velomobilių naudą žmonėms. Taip pat V. Dovydėnas savo knygoje vylėsi, kad 2020 metais velomobiliai iš miestų išstums automobilius.
R. Martinkėnas prisimena, kad vilkėdamas kostiumu savo sukonstruotu velomobiliu su gaubtu V. Dovydėnas važinėdavo į darbą ir po sostinę.
Ėmėsi „sveikesnių“ dviračių
R. Martinkėnas įprastas dviračių dalis perka Lietuvos parduotuvėse. Dažniausiai renkasi japoniškas dalis. Parsigabenęs jas į savo garažą konstruoja įvairiausius paties sugalvotus gulsčiuosius dviračius, triračius, net keturačius. Yra rinkęs ne vieną velomobilį.
R. Martinkėno konstruojamų gulsčiųjų dviračių žvaigždė su pedalais yra pritaisyta prie priekinės ašies, važiuojantysis dviratį mina ištiestomis kojomis, beveik gulsčiomis atsilošęs. Sėdynė reguliuojama – ją galima stumtelti toliau nuo vairo, jei žmogus yra aukštaūgis, arba arčiau vairo, jei kojos trumpesnės.
„Įprastu dviračiu važiuojama įtempus raumenis. Riešai sulenkti, sėdmenis maudžia nuo siauros nepatogios sėdynės, galva atkišta į priekį, todėl nelaimės atveju ir verčiamasi per galvą“, – sakė R. Martinkėnas ir pridūrė, kad minant gulsčiąjį dviratį, pirmiausia nukentėtų kojos.
Konstruktoriaus teigimu, ir gulsčiąjį dviratį galima sukonstruoti taip, kad jis važiuotų ne lėčiau nei įprasti dviračiai.
Nustebino olandiškos instrukcijos
Prieš mėnesį R. Martinkėnas rinko velomobilį, kuriam detales parsisiuntė iš Olandijos.
Konstruktorių tada šokiravo kartu su detalėmis įdėti instrukcijos lapai. „Tai ant baltų lapų ranka nupieštos atskiros velomobilio detalės su olandų kalbos prierašais. Nėra jokios numeracijos. Nesuprasi, net kokią detalę buvo norima pavaizduoti lape“, – rodo lapus R. Martinkėnas.
Konstruktorių nustebino ir tai, kad su tokiomis instrukcijomis olandų įmonė pardavė jau 500 velomobilių.
Šiaulietis šypteli, gal į Lietuvą tokias instrukcijas olandai siunčia norėdami papokštauti.
Velomobilis išėjo triratis su lašo formos skardiniu gaubtu ir, konstruktoriaus žodžiais, tarsi koks erdvėlaivis.
Su naujai sukonstruotu velomobiliu R. Martinkėnas numynė apie 100 kilometrų. „Reikėjo išbandyti, kaip veikia“, – sako konstruktorius.
Vyrui itin patiko žmogaus nugaros ir sėdmenų formą atitinkanti sėdynė. Iš plastiko nusiliejęs tos sėdynės kopiją, R. Martinkėnas ją pritaikys ir saviems velomobiliams.
Grąžina judėjimo džiaugsmą
„Konstruoju net triračius ar velomobilius, pritaikytus neįgaliesiems“, – sakė pašnekovas.
Konstruktorius iki šiol prisimena 2007 metus, kada iš Nemenčinės senelių globos namų atvykęs įstaigos direktorius su vienu globotiniu prašė patarimo. Senolis labai norėjo pats važiuoti ir ne bet kuo, bet velomobiliu.
„Kai pamačiau, kad senolis sėdi invalido vežimėlyje ir visiškai negali vaikščioti, beveik nevaldo ir vienos rankos, suabejojau“, – prisimena R. Martinkėnas.
Tačiau pritaikė velomobilį pagal senolio poreikius, ir šis įkeltas vidun – nuvažiavo. „Pasirodo, jo pirštų galams pakanka jėgos stumti ir taip išjudinti pedalus“, – stebėjosi R. Martinkėnas.
„Senolis man kartais atsiunčia laiškų. Rašo, kad jam grąžinau antrąjį gyvenimą. Mat dabar senukas nuvažiuoja iš globos namų į Nemenčinę, beveik po 10 kilometrų, o anksčiau keliavo tik stumiamas kito žmogaus“, – kalbėjo šiaulietis.
Šiuo metu savo garaže jis renka triratį su patogia plačia sėdyne, kuriuo taip pat galėtų važiuoti ir neįgalusis.
Dviračius vadina vabzdžių vardais
Ant R. Martinkėno garaže stovinčio geltonos spalvos gulsčiojo dviračio rėmo išrašyta „Svirplys“.
„Pažiūrėkite, galinė ašis tikrai primena žiogo kojas, – šypsosi pašnekovas. – Esu dviratį ir Žiogu pavadinęs“.
Kadangi anksčiau labai domėjosi drugeliais, konstruktorius ne vienam dviračiui yra davęs drugelių rūšies pavadinimus, tokius kaip Spungė, Tinagma, Masonas. Vienas dviratis yra net gavęs musės Tachinos vardą.
Susikonstruotu gulsčiuoju dviračiu R. Martinkėnas į kelią leidžiasi tik turėdamas laisvesnio laiko. Keliauja iš Šiaulių į Vilnių ir atgal. Kai turi mažiau laiko, apvažiuoja Šiaulius, keliauja link Kelmės ir Tytuvėnų.
Jono TAMULIO nuotr.
ĮSPŪDIS: Rimantą Martinkėną sužavėjo itin erdvi ir patogi velomobilio sėdynė.
POJŪTIS: Pasak Rimanto Martinkėno, važiuoti gulsčiomis – žymiai patogiau.
TRIRATIS: Dabar konstruojamas triratis, kurį vairuoti galėtų ir neįgalieji.
PAVADINIMAS: Savo sukonstruotiems gulstiesiems dviračiams, triračiams ir velomobiliams konstruktorius skiria įvairių vabzdžių pavadinimus.
TRAUKA: Gulsčiųjų dviračių, velomobilių konstruktorius Rimantas Martinkėnas sako, kad konstruoti pamėgo dar vaikystėje.
ŠOKAS: Konstruktorių šokiravo tokios kartu su velomobilio detalėmis iš Olandijos atsiųstos instrukcijos – šalia ranka pieštų detalių užrašai olandų kalba.