Naujausios
„Kelmės krašto“ redkolegijos tribūna
Tauta išsigimsta, keisdama prigimtinius pripratus
Kovo 20-ąją, kai šventėme pavasario lygiadienį ir Žemės dieną, „Kelmės krašto“ redkolegijos narys ūkininkas Marijus Čekavičius ant netoli Pašilės esančios Vyšnių aukštumos užkūrė laužą ir šventė Naujuosius metus. Būtent tą dieną pagal Didžiųjų leatų (lietuvių) žynių kalendorių prasidėjo 2014-ieji – Koduotosios zylės arba Tutučio metai. Tai Perėjos arba Permainų metai.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Naikina klastingus šešėlius
Marijus Čekavičius tiki, jog senovės žyniai numatė tautos ateitį ir jų pranašystės pildosi. 2013-ieji buvo Varno metai. Iki šiol išlikęs tikėjimas, jog varna įspėja apie negandą, pavojų, nelaimę, ragina užbėgti jai už akių ir skatina pasipriešinti, apsiginti. Tautosakoje varna piešiama kaip labai išmintingas paukštis. Ji moko atstovėti savastį ir giminę. Gyvena tik savo galva, atsako tik savo sąžinei.
Tokie, pasak Marijaus, ir buvo praėję metai. Lietuvoje pradėjo iš naujo busti pilietiškumas. Žmonės rinko parašus, kad žemė nebūtų parduota užsieniečiams. Dažniau reikalavo teisybės. Už savasties išsaugojimą kyla patriotiškai nusiteikusios inteligentijos jėgos. Bunda kaimo bendruomenės. Tai ir reiškia pasipriešinimą jau visą tūkstantmetį mus kamuojančiai ardos gadynei, mūsų savasties naikinimui. Arda – tai kryčio gadynė.
Zylės metais turėtų įvykti lūžis. Tai Perėjos metai. Jie turės aštrumo, nebus lengvi, tačiau „naikins klastingus šešėlius ir pavojingas patamses. Duos kelią aiškumui. Skatins savame ūkyje, savo areale ir Tėvynėje kardinalias permainas, pertvarkymus vardan visų gerovės. Nesitaikstomai nukirs blogiui šaknis. Ragins veržliai eiti į priekį. Deginti tiltus atgal. Nesigailėti neverto“.
Tauta turi gyventi savo laiku
– Kodėl jūs nusprendėte metus skaičiuoti kitaip negu įprasta, Naujuosius sutikti kitu laiku? Juk kitaip negu dauguma gyventi nelengva?
– Nelengva, bet tai, ką žinau, turiu nežinančiam pasakyti. Kas sugebės, supras. Kam neskirta, ignoruos.
Mes turėjome savo laiką. Jį skaičiuojame kapomis – valandoje 60 minučių, minutėje – 60 sekundžių. Tauta turėtų gyventi savo laiku – ne Maskvos, ne Kamčiatkos ir ne Briuselio. Visus darbus turėtume daryti savo laiku. Tuomet viskas gerai seksis. Žemė, kurioje gyvename, yra mūsų sąjungininkė. Ji augina maistą – mūsų kūno sąjungininką.
Mūsų protėviai gyveno pagal 32 metų ciklo kalendorių.
Deja, per amžius daug kas Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje suniveliuota. Praradome ne tik laiko, bet ir kitus lietuviškus matus: svarą, varstą, uolektį. Tai naikinta norint pakeisti mūsų pasaulėjautą.
Tačiau rinkdamas parašus, kad įvyktų referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, įsitikinau, jog tautos branduolio niekas nepajėgė sunaikinti.
Mūsų tautos pranašumas – gebėjimas iš karto, be jokių dvejonių priimti momentinį sprendimą. Lietuvis nėra agresyvus. Jis nemėgsta kariauti ir žudyti. Jo tikslas – ne nukauti, o įbauginti, išvyti priešą iš savo krašto. Juk ir mūsų valstybės simbolis Vytis yra ne daiktavardis, o veiksmažodis.
Sarmatiškos kultūros ilgesys
– Dažnai kalbate apie lietuvių kilmingumą, jų išmintį. Jus tarsi apnikęs Sarmatijos kultūros ilgesys.
– Manau, jog mūsų genuose užprogramuotas Sarmatijos kultūros ilgesys. Jį jaučiame, tik daugelis nežino, iš kur tai. Kai pradedi raustis po senus dar išlikusius raštus, sužinai. Tik ateiviai, kurie amžiais trypė Lietuvą, tokių dalykų nepuoselėja. Juk jau senų senovėje, kai teisėjai ir valdovai buvo renkami tik iš savo krašto, kilmingųjų sūnus ėmė į kunigus, kad jie nesusilauktų palikuonių ir taip nutrūktų kilmingųjų linija, jų kiltis.
Patys išmintingiausieji, gebą turintys žmonės buvo panaudojami savo tautos naikinimui.
Sunaikink tautos išmintį, sunaikinsi pačią tautą. Ar ne todėl trėmimai į Sibirą prasidėjo nuo mokytojų ir kitų inteligentų? Ar ne panašūs dalykai vyksta ir dabar, kai mokslus baigę žmonės, nematydami jokių pragiedrulių Tėvynėje, savanoriškai išsitremia?
Globalėti – reiškia keisti savo įpročius
– Kodėl daugelis jaunų žmonių nelaimingi savo Tėvynėje? Beje, daugelis nelaimingi ir svetur. Gal tik socialiai kiek saugesni. Jie serga savo Tėvynės ilgesiu. Bet sugrįžta čia ir vis tiek nepasveiksta.
– Todėl, kad sunaikinome daugelį savo pripratų. Juos, kaip ir savo kalbą, atsinešame genuose. Tačiau turime elgtis, darbus dirbti, maitintis kitaip – anksčiau rusiškai, dabar vakarietiškai.
Juk sakoma, jog žmogus laimingesnis, kai kalba savo kalba, savo tarme. Tuomet jo sielą užvaldo aukštesnio dažnio vibracijos. Jį apima palaima, nes tie žodžiai buvo pažįstami jo protėviams. Jų lūpose skambėjo šimtus metų.
Žmogų veikia ir spalvos. Jeigu jos neįprastos, tautai gali sukelti net ligų. Mūsų kilties spalva – spyglio spalvos ir ruda, kartais tinka juoda. Tik ne mėlyna ir ne violetinė! Šios spalvos mums netinka.
Globalėjame ir rengdamiesi bet ką ir bet kaip, dairydamiesi į svetimas šalis, perimdami net šlykščios visiškai nesuderintos aprangos įpročius. Jei chaosas aprangoje, chaosas ir sieloje. Lietuvis nuo seno turėjo kelias eiles drabužių skirtingiems gyvenimo atvejams: apeiginius, išeiginius, kasdieninius ir darbinius.
Tas pats ir su kitais pripratais. Pavyzdžiui, lietuvis žemdirbys ūkininkavo lydiminės žemdirbystės pagrindu. Lauką su sena žole aplink apardavo ir padegdavo. Taip kovojo su kenkėjais ir ligomis. Be to, pelenais patręšdavo žemę. Prieš 500 – 700 metų Lietuva pelenus kaip trąšą eksportuodavo į Vakarus.
Dabar kovojama su žolės deginimu, nors, pavyzdžiui, Lenkijoje trumpu periodu leidžiama ją sudeginti.
Atsisakėme ir daugelio lietuvio kūnui palankių daržovių, griežčių, ropių. Vaikai jau nelabai valgo ir burokėlių. Ateityje, gal ir jų atsisakysime. Ar išdrįstų koks verslininkas atidaryti valgyklą, kurioje klientus maitintų šilkine koše, "cibulyne", griežčių ir ropių salotomis bei kitais pigiais senoviniais patiekalais?
O atsirėmę į praeitį galėtume daug nuveikti ir tuo būti įdomūs pasauliui. Kurti savo ūkį ir pramonę su nacionaliniu ženklu. Pavyzdžiui, auginti kanapes. Buvusiame, bet sunaikintame linų fabrike jas perdirbti. Iš jų pluošto gaminti kokį elementarų dalyką – pavyzdžiui, siūti pirkinių krepšelius. Atliekas sudeginti. Būtų beatliekinė gamyba. Būtų darbo vietų. Tačiau bijome būti savimi, nes galime pasirodyti nemadingi.
Valdžia turėtų verslininkus paakinti arba ką nors padaryti pati. Deja, vis besipučianti Lietuvos valdžia nori gerai gyventi nieko neveikdama. Tenkinasi tik kažkokios veiklos imitacija. Ji nejaučia pareigos padaryti viską, kad žmonės, gyvendami savo Tėvynėje, būtų orūs ir laimingi. Jie užsienio labdaros ir turgaus sendaikčių pavidalu mielai priima iš Europos atvežtas šiukšles, užuot skatinę naujų drabužių ir naujų baldų gamybą. Lyg kokį nieko neveikimo ir amžino skurdo užkratą. Tarsi mes patys neturėtume medžiagų, nemokėtume pasiūti ar pagaminti...
Kartais kyla mintis internetinėje erdvėje apdovanoti tautos išrinktuosius musmirėmis arba baravykais. Kai gynė tautos interesus, prie pavardės prisegti baravyką, kai balsavo ar net pats sugalvojo priešišką tautai sprendimą, prisegti musmirę. Kadencijos pabaigoje suprastume, kas ko vertas.
Autorės nuotr.
PAGARBA: „Kelmės krašto“ redkolegijos narys Marijus Čekavičius ragina negerbti neverto. Nesvarbu, kokį postą jis beužimtų.