Naujausios
Jaunoji karta nesigėdija žodžio „patriotas“
Žagarės (Joniškio rajonas) gimnazijos geografijos mokytoja Alma Kančelskienė be atlygio užsiima popamokine veikla, ugdančia jaunimo pilietiškumą ir patriotizmą, jos iniciatyva Vasario 16-ąją mieste organizuojama tautinė eisena. Vaikai domisi savo giminės šaknimis, miesto, kuriame gyvena, istorija, atlieka tyrimus, kurie skatina lietuvybę. Mokytoja sako, kad jaunoji karta auga patrotiškesnė negu tėvai.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Mokiniai patriotiškesni už tėvus
– Šiemet ir praėjusiais metais per Žagarę nuvilnijo Vasario 16-ajai skirta tautinė eisena. Tai – jūsų idėja. Ar jaunimas suvokia, kur ir kodėl jie eina, ar jiems įdomu?
– Tautinei eisenai visada pasiruošiame vėliavėlių, vaikai jas piešia, klijuoja. Užsidedame tautinių spalvų kepuraites, kurias mokiniai noriai dėvi. Ir, pakvietę seniūnijos, Žagarės regioninio parko, kitų įstaigų atstovus, einame per miesto centrą, sustojame bažnyčios šventoriuje prie koplytstulpio, skirto Žagarėje gyvenusiam arkivyskupui Julijonui Steponavičiui, sugiedame valstybės himną.
Mokiniai nesigėdija patriotiškumo. Jiems tai įdomu. Jau kelerius metus atliekame projektą „Mano šeimos istorija ir geografija“, per kurį vaikai klausinėja savo senelių, kitų artimųjų apie jų gyventą laikmetį, patirtį, kuri neretai būna skaudi. Vaikas sužino daug dalykų apie tremtį, persekiojimus, represijas, to jo tėvai nežinojo. Jiems paskaičius tai būna naujiena.
– Dabartiniai mokiniai patriotiškesni už tėvus? Kodėl taip atsitiko? Kodėl vyresnė karta to gėdijasi arba yra abejinga?
– Manau, tai 50 metų buvusios santvarkos pėdsakas. Daug kas ištrinta. Turbūt senoliai sovietiniais laikais bijojo kalbėti, o vėliau gal nebeliko noro ir būtinybės. Nors tai žinoti reikia, kad neliktų baltų dėmių.
Įtakos turi pasikeitęs gyvenimas, kova už būvį, išgyvenimas. Tėvai mažai bendrauja su vaikais. Kartais klasėje padarau eksperimentą: klausiu, jei turėtų šimtą litų, kam išleistų – muziejui aplankyti, spektakliui, knygoms ar daiktams. Kultūrą renkasi maždaug ketvirtadalis. Tačiau nuolat kalbant, aiškinant, vaikai susidomi savo krašto, giminės istorija.
Gavau senų laikų Žagarės fotografijų rinkinį. Per pamoką su vaikais žiūrėjome, aiškinomės, koks pastatas prieš šimtą metų stovėjo vienoje ar kitoje miesto vietoje, kas ten yra dabar. Po pamokos priėję keli vaikai atviravo: „Mokytoja, tai buvo pati įdomiausia geografijos pamoka šiais mokslo metais“.
Bent dalelę perduoda mokiniams
– Savo darbe randate laiko ir vietos tautiškumui, krašto pažinimui. Neatlygintinai tuo užsiimate po pamokų. Kodėl?
– Ką gavau iš šeimos, savo aplinkos, stengiuosi bent dalelę perkelti mokiniams. Juk pažinti savo kraštą – tai pažinti save.
Štai praėjusiais metais Mairionio 150-osioms gimimo metinėms su mokiniais sudarėme jo kūryboje paminėtų vietovardžių žemėlapį. Radome ir Žagarę bei Joniškį.
Rinkome su mokiniais savo krašto tremties istoriją: apklausėme tremtinius, gavome nuotraukų.
Manau, kad turime pažinti savo kaimynus, žmones, kurie gyvena šalia. Dalyvaujame su mokiniais Baltų vienybės renginyje kartu su latviais.
Per kelerius metus su mokiniais nušveitėme Žagarės žydų kapinių antkapius ir užfiksavome užrašus, kurie baigiami išversti į lietuvių kalbą. Mes jau žinome, kas ten rašoma.
Žemė – didelė vertybė
– Net atliekant tyrimus mokinius pakreipiate patriotizmo linkme. Neseniai gamtamokslinėje rajono konferencijoje jūsų mokiniai pristatė darbą „Pirk prekę lietuvišką“, suskaičiavę, kokiose šalyse pirktus sąsiuvinius į mokyklą nešasi vaikai. Kokia reakcija?
– Vaikai nustatė, kad daugiausia gimnazijos mokinių turimų sąsiuvinių yra gaminti Kinijoje, antroje vietoje – lietuviški, trečioje – atgabenti net iš Indonezijos.
O konferencijos organizatorė apsižiūrėjo, kad padėkos raštai dalyviams surašyti ant lenkiško popieriaus.
Dažnas pirkdamas turbūt nė nepagalvoja, iš kur prekė atvyko, žiūri į kainą. Bet tyrimą atlikę mokiniai užsibrėžė pirkti lietuvišką produkciją. Reikia palaikyti savus. Pati visada renkuosi tik lietuviškus pieno produktus.
– Geografija (A. Kančelskienė dėsto geografiją – aut. past.) neatsiejama nuo žemės. Ką jūs galvojate apie jos pardavimą užsieniečiams?
– Viena vertus, žemės niekas į kišenę susipylęs neišsiveš. Kita vertus, lyg ir prarandamas ryšys su savo gimine.
Teko išgirsti gyvą istoriją. Kaime tėvai turi pusantro hektaro žemės, kurios nedirba. Sugalvojo dabar ją parduoti, ir kuo skubiau. Vaikai, dar mokiniai, prašo: „Tėveliai, neparduokite, mes ją dirbsime“.
Juk žemė – didelė vertybė. Jei pats nedirbi, gal to imsis vaikai.
Patriotizmas atėjo iš šeimos
– Kas jums yra patriotizmas ir kaip jis formavo jūsų asmenybę?
– Pirmiausia tai reiškia meilę šeimai, protėvių šaknims. Šį suvokimą paveldėjau iš tėvų, pirmiausia – tėvo, kuris buvo siuvėjas. Jis namuose nuolat klausydavosi radijo, vadinto „gavarilka“, ir diskutuodavo su kaimo keistuoliu, Antano Smetonos laikais buvusiu viršaičiu Alūza, protestavusiu prieš sovietų valdžią.
Pamenu, kai baigiau Šaukėnų (Kelmės rajonas) vidurinę mokyklą, jis užklausė, ką studijuosiu. Mano atsakymas – „Geografiją“, – patiko. Sakė, gerai, kad ne istoriją ar rusų kalbą. Nes istorija nuolat keičiasi ir ne visada ji bus tokia, kokia prie sovietų dėstoma, o rusų kalbą mokėti reikia, bet mokyti kitų nebūtina.
Mokykloje nebuvau nei pionierė, nei komjaunuolė. Mama mirdama manęs prašė: „Vaikeli, tik niekada nestok į jokią partiją, nes tiek blogo ji mums padarė“. Giminėje buvo ištremtų, močiutė išgyveno slapstydamasi, bet turėjo išsikelti iš savos sodybos. Vėliau mano sesuo tuos namus atpirko ir tebegyvena.
Pažadą mamai daviau ir iki šiolei tesiu. Tada man buvo 16 metų.
Namuose patriotinę dvasią ir dvasinę rezistenciją nuolat jautėme. Žinojome, kad ant aukšto po „balkiais“ paslėpta lietuviška trispalvė, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno plakatas.
O kai per televiziją būdavo rodomos ledo ritulio varžybos ir Sovietų Sąjungos komanda žaisdavo su Suomija ar kita laisvo pasaulio valstybe, broliai ir tėtis visada sirgdavo už TSRS priešininkus.
Dabar kitas laikmetis. Bet esu optimistė. Svarstau: gal žmonės užsisklendę savyje ir patriotizmas atsiskleidžia tik skaudžių akimirkų akivaizdoje. Galbūt tylintysis yra didesnis patriotas nei tas, kuris garsiai kalba.
Autorės nuotr.
VEIKLA: Žagarės gimnazijos geografijos mokytoja Alma Kančelskienė jau kelerius metus be atlygio užsiima popamokine veikla, ugdančia jaunimo pilietiškumą ir patriotizmą.
IDĖJA: Kai gimnazijos siena buvo apipaišyta mokytoja pasiūlė ant jos nupiešti Lietuvą, o mokiniai nusprendė pažymėti du miestus – Vilnių ir Žagarę.
