Naujausios
Lietuvos istoriją iš vadovėlių stumia globalizmas
Koks turi būti šių dienų istorijos vadovėlis? Kiek dėmesio jame skiriama Lietuvos istorijai? Kokį Lietuvos istorijos vaizdą jis formuoja? Į diskusiją apie istorijos vadovėlius „Šiaulių kraštas“ pakvietė Šiaulių universiteto profesorių, Šiaulių universiteto gimnazijos istorijos mokytoją, „Šiaulių krašto“ redkolegijos narį Arūną GUMULIAUSKĄ, Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos istorijos mokytoją, istorijos vadovėlio 11 klasei bendraautorių Virginijų NAVICKĄ ir „Romuvos" gimnazijos istorijos mokytoją, „Šiaulių karšto“ redkolegijos narę Kristiną KAROŠAITĘ.
Vadovėlis išliks
– Šiandien daugybė informacijos pasiekiama internetu – skaitmeninamose bibliotekose, archyvuose. Kokia dabartinė istorijos vadovėlio funkcija?
V. Navickas: – Vadovėlis turi ugdyti mokinių mąstymą ir norą mokytis. Didele dalimi atvejų užduotys turi skatinti mokinių aukštesniuosius mąstymo gebėjimus – taikymą, analizę, sintezę ir vertinimą.
Šiuo metu vadovėlis yra labai svarbi mokymo(si) priemonė, bet jokiu būdu ne vienintelė. Informacinės komunikacinės technologijos sparčiai keičia vadovėlius.
Vadovėlio apimtys mažėja, nes mokinių pratybos ir kita papildoma medžiaga pateikiama virtualioje aplinkoje arba kompaktiniuose diskuose. Tokiu atveju vadovėlyje daugiau dėmesio galima skirti esminių dalykų aiškinimui.
A. Gumuliauskas: – Vadovėlis neprarado savo vertės. Jis naudojamas gana plačiai. Mokiniai jaustųsi nelabai patogiai, jei vadovėlio nebūtų. Vadovėlis disciplinuoja žmogų. Jei duodu užduotis iš vadovėlio, visi žino, kad tą reikia padaryti. Bet jei užduodi papildomą temą ir reikia ieškoti literatūros internete, didžioji dalis mokinių tą darbą atlieka atsainiai. Pas mus dar nėra tokių tradicijų.
Prisimenu, 1992 metais į Švietimo ir mokslo ministeriją atvažiavę Švedijos, Vokietijos istorijos didaktikos specialistai skaitė paskaitas apie vadovėlius. Švedas atvežė vadovėlį, kuriame, pavyzdžiui, temai „Pirmasis pasaulinis karas“ skirta didžiulė karo epizodo iliustracija ir penki sakiniai. Vadovėlis – anotacijos tipo.
Klausiau, iš ko moksleiviai mokosi. Man paaiškino, kad problemų nekyla, viskas yra internete, konspektuose. Jis pasiūlė mums eiti Švedijos keliu. Tuomet aš paklausiau, kiek metų Švedijoje nebuvo karo. Jis mano klausimo nesuprato. Paaiškinau: jūs tokią tradiciją tęsiate šimtmečiais. O mūsų naujajai istorijos didaktikos tradicijai tuo metu tebuvo 2–3 metai.
Vadovėlis, manau, mokyklose išliks. Kitas klausimas – vadovėlio kokybė.
K. Karošaitė: – Vadovėliai pasidarė itin komercinis reikalas. Pavyzdžiui, vieno iš vadovėlių komplekto kaina devintokams siektų apie 70 litų. Su šiuo vadovėliu nedirbu, nes taupau tėvų pinigus. Įvairius šaltinius atšviečiu naudodama papildomą literatūrą.
Kai kurie devintos, dešimtos klasės vadovėliai atrodo kaip skirti specialių poreikių moksleiviams. Teksto pateikiama minimaliai, vien paveikslėliai. Pratybas, kurios rekomenduojamos turėti mokiniui, pavadinčiau „Surask ir nurašyk“, nes, pavyzdžiui, devintokams tereikia nurašyti tekstą po paveikslėliais.
– Vadovėliai yra komercijos objektas?
A. Gumuliauskas: – Žinoma, vadovėliai yra komercija. Ypač ši komercija buvo jaučiama, kai buvo atkurta Nepriklausomybė. Po to pelnai šiek tiek sumažėjo.
Pelnai pelnais, bet vadovėlis turi tarnauti moksleiviui kaip metodinė priemonė, kuri padėtų pasiekti tam tikrą tikslą.
Didžiausia problema yra su gimnazijos 3–4 klasių vadovėliais. Jie neatitinka poreikių, valstybinio brandos egzamino istorijos užduočių.
Kokybė ir kiekybė
– Gerbiamas V. Navickai, kokius tikslus kėlėte, rašydamas vadovėlį? Kokiems pagrindiniams istorijos aspektams (ir kodėl) skyrėte didžiausią dėmesį?
– Kartu su kolega stengėmės, kad vadovėlis būtų kompaktiškas, įdomus, intelektualus, ugdytų mokinių mąstymą, norą mokytis, kad būtų atskleidžiami praeities ryšiai su dabartimi. Manau, kad tai pavyko įgyvendinti.
Šis vadovėlis yra būtent viduriniojo ugdymo koncentrui skirtas istorijos leidinys, parengtas pagal vidurinės mokyklos programą. Rašydami negudravome, bandydami atkartoti ir priminti mokiniams pagrindinės mokyklos istorijos kurso medžiagą, o, kaip ir nurodoma vidurinio ugdymo programoje, siekėme atskleisti vieną svarbiausių istorijos teminių sričių – visuomenės istoriją.
Tuo požiūriu – tai vienas iš pirmųjų rimtų bandymų turinio tematika iš esmės konceptualiai atskirti pagrindinės ir vidurinės mokyklos istorijos kursus.
– Kokie reikalavimai keliami šiuolaikiniam istorijos vadovėliui?
V. Navickas: – Vadovėlio turinį privalu suderinti su mokymo programomis, tekstas turi būti pateikiamas suprantamai. Vadovėlis privalo turėti aiškią struktūrą, ugdyti mokinių mąstymą bei mokymosi motyvaciją. Turi būti pateiktos savo pažangos, pasiekimų įsivertinimo užduotys ir klausimai, vadovėlis turi būti skirtas tam tikro amžiaus tarpsnio mokiniams ir panašiai.
Visa medžiaga, pateikiama vadovėliuose turi būti paremta moksliniais tyrimais, naujausia istoriografija. Vertybinių nuostatų formavimas yra vienas iš reikalavimų vadovėliams. Visi kiti dalykai priklauso nuo esamų programų bei vadovėlių autorių.
Deja, ne visuose vadovėliuose tai yra daroma kokybiškai.
– Koks yra istorijos vadovėlių pasirinkimas ir kokybė?
K. Karošaitė: – Vadovėlių išleidžiama daug. Jų pasirinkimas daugiausia priklauso nuo mokyklos finansinių galimybių. Anksčiau dirbau Pakruojo rajone, pasirinkimo galimybės nebuvo – tik vienas vadovėlis.
Žinau atvejų, kai mokomojo dalyko A lygiu mokosi 20 mokinių, o mokykla nuperka 4–5 vadovėlius. Kiti mokiniai turi šviestis, pirktis, kombinuoti.
Dabartinėje mokykloje galiu rinktis. Bet net ir išreklamuotose vadovėliuose kai kurios temos neatitinka egzaminų programos. Kartais panašu, jog kai kurios temos pridėtos, kad gautųsi daugiau puslapių, kad būtų aukštesnė vadovėlio kaina.
Vadovėliams trūksta objektyvumo. Ypač pastaraisiais metais iš gimnazistų girdžiu: „Prie sovietų buvo geriau.“ Argumentuoja, kad tėvai turėjo būstą, darbą, galėjo važinėti į Krymą atostogauti. O dabar nieko neturi. Toks požiūris vaikams skiepijamas nebūtinai per vadovėlį, bet ir per visuomenės požiūrį. Pati stebiuosi, kaip jiems taip stipriai įskiepyta! Tuomet kalbu apie tremtį, partizanų kovas.
Dar vienas kriterijus – profesionalumas. Svarbus ir kompaktiškumas, kad vadovėlis būtų vienos dalies, o ne dviejų knygučių žurnalų stiliaus.
A. Gumuliauskas: – Lyg gyvename laisvoje demokratinėje šalyje, todėl, be abejonės, negali būti vieno istorijos vadovėlio. Istorijos mokytojai turėtų patys nustatyti, kuris vadovėlis yra geresnis, iš kurio mokytis.
Sovietinio laikotarpio vaizdavimas vadovėliuose yra gerokai atsilikęs nuo mokslo. Nėra istorijos mokslininkų bendradarbiavimo su pedagogais. Kartais istorijos egzaminų užduotys būna nekorektiškos, keliančios diskusijų mokslininkams.
Pas mus sovietmetis rodomas pakankamai neutraliai. Matosi tendencija (galbūt senelių auklėjimo dalykas), kad tas laikas buvo visai normalus. Papildomos medžiagos parodyti, koks iš tiesų tas sovietmetis buvo, nėra daug.
Neseniai straipsnyje lyginau mėsos, dešros kainas su algomis – rublio ir lito mokėjimo galia. Plika akimi matyti, kad sovietmečiu beveik viskas buvo brangiau, išskyrus šiek tiek pigesnį benziną. O sukurtas pigumo mitas – labai stiprus.
Arba – N. Chruščiovo atšilimo laikotarpis. Jaunimui ironizuoju: tuo metu tikrai visur sužaliavo palmės, pasidarė šilta, užaugo ananasai, bananai. Gimnazistams aiškini, kad represijos išliko, bet jos buvo ne atviros, o užslėptos, parodai, kokia buvo tuomet užsienio politika, kalbi apie Karibų krizę, Berlyno sieną. Bet vadovėlyje šito nėra.
Puikiai suprantu, kad vadovėlis turi būti kompaktiškas. Bet pasigendu metodinių priemonių – garso, vaizdo. Tos priemonės nėra komercijos, o valstybinės istorijos politikos objektas.
Neatitikimai programose
– Kokių minusų įžvelgiate vidurinio ugdymo istorijos, egzaminų programose?
V. Navickas: – Visų pirma programa turėtų būti viena. Vidurinio ugdymo programoje labai trūksta konkretumo. Egzamino programa konkretesnė, bet ir čia yra tam tikrų problemų (pvz., nurodyta kokias datas ar asmenybes reikia žinoti, bet sąvokos nenurodytos ir pan.).
Kurti vadovėlį nebuvo paprasta ir dėl kai kurių tarp vidurinio ugdymo ir istorijos egzamino programų esančių nesutapimų, bei pačios Vidurinio ugdymo programos orientavimo ne tik į chronologinį, bet ir teminį informacijos pateikimą.
Pavyzdžiui, pagal Vidurinio ugdymo bendrąją programą mokiniai yra įpareigojami mokytis apie Europos visuomenių antikines ištakas, o egzaminų programa to nereglamentuoja.
Arba Vidurinio ugdymo bendrojoje programoje būtinybė mokytis apie kryžiaus žygius į Artimuosius Rytus nėra tiesiogiai aptarta, tuo tarpu egzaminų programoje teigiama, kad mokiniai turėtų žinoti apie kryžiaus žygių į Rytus (XI–XIII a.) vaidmenį Europos visuomenės kaitoje.
A. Gumuliauskas: – Mokymo programa tampa vis paprastesnė. Pagal seną programą vadovėlyje buvo Senovės Rytai, Graikija, Roma. Dabar visa tai reikia išmesti, nes naujoji programa prasideda nuo viduramžių, nuo frankų valstybės. O visos ištakos? Mūsų Europos civilizacijos – Graikija, Roma? Kaip jų gali nesimokyti!
Negalime labai prisirišti prie vadovėlio, labai svarbi mokytojo pozicija. Visuomet stengiuosi medžiagą pateikti plačiau. Negalima kalbėti apie įvykį be bendro konteksto. Kaip galima kalbėti apie Didžiąją Britaniją, neišsiaiškinus, kad ji buvo kolonijinė valstybė? Bet kolonializmas nebeįeina į programą. To, kas dabar pateikiama valstybinių egzaminų programoje, be platesnio konteksto nesupranti. Tik aklai iškalsi faktologiją.
Mokytojas III–IV gimnazijos klasėje tampa savotišku korepetitoriumi. Jis daro viską, kad būtų išlaikytas egzaminas, bet nelieka laiko tam, kad moksleiviai įsigilintų į istoriją. Istorijos mokytojas vertinamas pagal valstybinių egzaminų išlaikymo rezultatus. Nuo kokybinių dalykų pereiname prie kiekybinių.
III–IV gimnazijos klasė yra savotiška sportinė fizinio pasirengimo stovykla būsimam čempionatui. Per tuos dvejus metus jie dirba sunkiai ir, pasakyčiau, bukai. Tokie reikalavimai. Bet istorija nėra vien datos ir faktai. Datos ir faktai yra raidės. Moksleiviai išmoksta abėcėlę ir su ja eina į valstybinį egzaminą. Žinodamas tik raides, negali parašyti rašinio. Istorinių faktų analizė jau yra tikrasis istorijos supratimas.
Įvairios leidyklos šiandien leidžia priemones pasiruošti egzaminui, konspektų santraukas. Vieni iš to daro biznį, kiti, šiuo atveju, istorijos mokytojai, yra įsprausti į rėmus ir negali atskleisti tikrosios istorijos. Tiesiog nėra laiko. Čia mes nusižengiame moraliniams dalykams – vis dėl to istorija, kaip sakė Herodotas, yra gyvenimo mokytoja.
K. Karošaitė: – Kūrybinei laisvei nukrypti nuo temos, nueiti į muziejų, nėra laiko. Nes muziejus – ne pagal programą.
Kalbėdama apie tremtį, norėjau parodyti filmą „Ledo vaikai“, bet pagalvojau: netilpsime į valandas, neišeisime programos, vaikai nebus pasiruošę egzaminui...
Esu pastebėjusi tendenciją, kad kai kurie mokiniai istorijos egzaminą laiko dėl to, kad neturi, ką laikyti. Svarsto: matematikos nesuprantu, chemijoje daug formulių, istorija – atspėsiu-neatspėsiu, vis tiek ką nors užbrauksiu. Anot jų, istorija – lengviausias dalykas.
A. Gumuliauskas: – Pirmieji 30 klausimų egzamine yra testas, galima žaisti kaip „Teleloto“ – ką užbrauki, tas gerai. Dalis taip daro.
Kai prieš 8 metus pradėjau dirbti Šiaulių universiteto gimnazijoje, į istoriją visi žiūrėjo laisvai. Šiandien istorija yra sugrąžinta į savo vietą. Požiūris į istoriją priklauso nuo mokyklos vadovybės požiūrio, istorijos mokytojo – ar jis yra pilietiškas, ar nebijo kovoti dėl savo pozicijos.
Lietuvos istorija traukiasi
– Kaip vertinate mokykliniuose vadovėliuose pateikiamą Lietuvos istoriją? Kokį Lietuvos istorijos vaizdą formuoja vadovėliai? Kokioms Lietuvos istorijos temoms pasigendate dėmesio?
A. Gumuliauskas: – Primityviausiai pateiktas sovietinis periodas ir Nepriklausomybės pradžia, Sąjūdis. Nėra rašoma nei apie Lietuvos laisvės lygą, nei apie Helsinkio grupę. Pavyzdžiui, apie R. Kalantą parašytas vienas sakinys. Susidegino, laisvės fakelas – tiek žinių. Pats buvau tų įvykių liudininkas. Kai mokiniams pradedi aiškinti, jiems pasidaro įdomu.
Kiek daugiau dėmesio skiriama Sąjūdžiui, bet medžiaga pateikiama abstrakčiai. Paskaičius vadovėlį atrodo, kad Kovo 11-ąją nepriklausomybę be jokio vargo gavome. Susirinko žmonės, nubalsavo ir viskas tvarkoje. Čia – silpniausia vadovėlių pusė.
1994 metais parašiau vadovėlį „Lietuvos istorija nuo 1915 iki 1953 metų“. Šiam vadovėliui Edukologijos universitete istorijos didaktikos konferencijoje buvo skirti net keli pranešimai, tarp jų – V. Landsbergio.
Matau tendenciją, kad Lietuvos istorija vadovėliuose prastėja, nes programoje mažėja Lietuvos istorijos apimtis. Siaurėja Lietuvos istorijos žinios, pateikiamos vadovėlyje. 1994 metų Lietuvos istorijos vadovėlis yra tokios pat apimties, koks dabar – visuotinės ir Lietuvos istorijos.
K. Karošaitė: – I gimnazijos klasės vadovėlyje 1918 metų vasario 16-ajai skirta viena tema. Suskaičiavau: paragrafas sudarytas iš aštuonių pastraipų, Lietuvos nepriklausomybei iš jų skirtos keturios. Ar galima vaikams apie Lietuvos valstybės atkūrimą paaiškinti iš keturių pastraipų ir per vieną pamoką? Man atrodo, misija neįmanoma. O juk tai – kertiniai istorijos akmenys.
Lietuvos istorijai po 1990 metų skirta labai mažai dėmesio, apie socialines problemas po 1990-ųjų kalbama minimaliai.
A. Gumuliauskas: – Šiuo metu vyksta diskusija tarp mokslininkų dėl Lietuvos istorijos pateikimo. Visiškai sutinku, kad ji turėtų būti pateikiama Europos kontekste. Bet dėl to neturėtų nukentėti Lietuvos istorijos apimtys. Mes vis dėl to ugdome Lietuvos pilietį.
– Dėl kokių priežasčių sumažėjo Lietuvos istorijos apimtys?
A. Gumuliauskas: – Globalizmo. Globalizacija keičia ir istorijos politiką. Nuo 1988 metų iki, sakykime, 2000 metų Lietuvos istoriją studijavome plačiai. Kai mus įtraukė į integracinius procesus, savaime aišku, pradėjo keistis ir pati istorijos politika. O dabar yra to rezultatas. Esant Europos Sąjungoje, ypač – globalistų užduotis yra ugdyti Europos pilietį. Aš dar konservatyviai žiūriu į šį reikalą ir galvoju apie Lietuvos piliečius.
Deja, ši tendencija jaučiasi visuose humanitariniuose moksluose.
K. Karošaitė: – Aš irgi stengiuosi ugdyti Lietuvos piliečius. Bet pastebėjau tokį mokinių požiūrį: kas ta Lietuvos istorija, mums įdomiau pasaulinis karas ar apskritai visuotinė istorija. Lietuvos istorija lieka kaip podukra. Mokinių teigimu, pasaulio istorija įdomesnė, suprantamesnė, lengviau suvokiama.
A. Gumuliauskas: – Jei kalbėsime apie tarpukarį, mokiniams įdomiau skaityti apie Hitlerį, Musolinį, Staliną nei, sakykime, apie Smetoną. Jiems įdomiau Magelanas, Kolumbas nei Kristupas Radvila-Našlaitėlis.
Kai aiškini, kad K. Simonavičius buvo kosmoso užkariavimo pradininkas, mokiniai suklūsta: tai buvo pas mus?!
Be mitų
– Ar vadovėlyje pateikiama medžiaga skatina didžiuotis savo šalies istorija?
A. Gumuliauskas: – Jei perskaityčiau tik vadovėlį, nežinau.... Bet gal ir gerai, kad šito nėra. Tai – mokytojo darbas. Sovietiniais laikais visokių epitetų „narsiai kovėsi“ buvo apie Zoją Kosmodeljanskają ar Marytę Melnikaitę. Dabar vadovėlyje tokių mitų nėra. Be abejonės, kai nėra mitų, istorija nėra tokia spalvinga ir patraukli. Patrauklią istoriją turi padaryti mokytojas.
– Tarpukario karta užaugo su A. Šapokos istorijos versija. Kiek romantikos gali būti istorijos vadovėlyje?
A. Gumuliauskas: – Romantikos galbūt turėtų būti 4–5 klasių istorijoje, gimtojo krašto pažinime.
Kad vaikams įskiepytume meilę savo kraštui, istorijai, reikalingi tam tikri mitai. Bet pakanka, kad sužino, jog kaukė Geležinis vilkas, vėliau reikia pereiti prie rimtų dalykų. Bet kai kurie su tomis pasakomis pabaigia mokyklą.
K. Karošaitė: – Stengiuosi, kad pamokos būtų gyvesnės. Moksleiviams labai patiko Lietuvos istorija, pateikta „Facebook“ stiliumi. Pavyzdžiui, 1990 metais kovo 11 dieną Lietuva paskelbė nepriklausomybę, pirmoji „palaikino“ Islandija. Vaikus istorija per humoro formą užkabina.
– Ar pakankamai valandų istorijos programose skiriama Lietuvos istorijai?
K. Karošaitė: – Lietuvos ir visuotinei istorijai skirta vienodai dėmesio. Manau, ši pusiausvyra turėtų būti Lietuvos naudai. Ačiū Dievui, pagal naują egzaminų programą daugiau dėmesio skiriama partizanams ir tremčiai. O vadovėlyje tėra užsiminta, kelintais metais kiek žmonių ištremta.
V. Navickas: – Visada norisi, kad Lietuvos istorijai valandų būtų skiriama kuo daugiau, tačiau privalu susipažinti ir su Europos bei pasaulio istorija. Priiminėjant naujas programas, buvo diskusijų, kad 11–12 klasėse reikėtų mokytis vien Lietuvos istoriją. Šiuo metu pagal egzaminų programą Lietuvos istorijai yra skirta 50 procentų visos medžiagos.
Parengė Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PRIMITYVIZMAS: Istorijos mokytojos Kristinos Karošaitės nuomone, kai kurių devintokų pratybų sąsiuvinius galima vadinti „Surask ir nurašyk“.
KRITERIJAI: Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos istorijos mokytoja Kristina Karošaitė mano, kad pagrindiniai gero istorijos vadovėlio kriterijai – objektyvumas, profesionalumas, kompaktiškumas. Vadovėliuose ji pasigenda didesnio dėmesio Lietuvos istorijai.
NUOMONĖ: Profesoriaus Arūno Gumuliausko nuomone, vadovėliuose labiausiai primityviai pateiktas sovietinis periodas ir Nepriklausomybės pradžia, Sąjūdis.
POŽIŪRIS: Pasak Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos istorijos mokytojo Virginijaus Navicko, visa medžiaga, pateikiama vadovėliuose turi būti paremta moksliniais tyrimais, naujausia istoriografija. Kartu vadovėlis turi būti ir patrauklus. Šiuo metu mokytojas su bendraautoriumi rašo vadovėlį 12 klasei.
Virginijaus NAVICKO albumo nuotr.
VADOVĖLIS: Šiaulių S. Daukanto gimnazijos istorijos mokytojas Virginijus Navickas su bendraautoriumi Domu Boguševičiumi išleido vadovėlį, skirtą 11 klasei.
