Eilėraščiai

Ligita EITKEVIČIENĖ

PRAŠANČIOJI DRUSKOS

Kad jau atėjai,

Tai sėskis.

Geriau būtum

Atėjusi vakar.

Dabar vartalioju delne

Lyg karštą bulvę.

Neskanu.

Trūksta druskos.

Nemanyk, kad leisiu

Tokią save išsivesti.

Bedruskę.

ŽVEJYBA

Sėdžiu ant debesies.

Lesinu žuvį – gaudau.

Kimba. Žibina skutenų

Plunksnomis,

Nepadoriai sukiojasi,

Iš kitų auditorijų

Nusirašiusios

Glamūrišką glitį.

Tai bent gracija!

PLAKTUKU

Ar dėl to

Mano vienaakis kaimynas

Plaktuku iškutentą dalgį

Dobiliukų meduj panardina?

Švelni giljotina

Mažuliukų dredams išpinti.

Ar dėl to

Užklydusi pievon bitė

Geležį sudilgo negyvai?

Ta sudžiūsta lyg šienas

Ir raivosi kraujo kvapu.

Ar dėl to

Dykinėjantis tranas

Naktimis mokosi budeliauti?

Stebi mirusius.

Ypač vienišus.

Ar dėl to

Užsuka pas mano kaimyną?

Pasigalanda vienagylį dalgį.

Plaktuku.

NUGALĖK

Kas esu, kai nesu,

Kad tuoj būčiau?

Ne, ne pumpuru

savo gimties.

Tik galia.

Ne kentėti, ne pūti ,

O būti.

Dalele tąja

Šerdies širdies.

Atiduoki, kas mano!

Tą kliūtį.

O, jei ne?

Nugalėk!

ĮKVĖPIMAS

Kas pajuto, žino -

Eitum... akis...

Ką ten akis -

Sagas plėšydamas upėms iš dugno!

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.