Naujausios
GYVENIMO PRAKTIKA
Atranka pagal dantis
Nijolė Saimininkienė
Prieš įstatymus ir galiojančią vidaus tvarką lygūs visi. Teoriškai. Bet pasidairius po regionus, vadinamąją provinciją, labai akivaizdžiai pamatai, kad tai, kas valstybės vadovų, pareigūnų ir šiaip vidurinės grandies klerkų surašyta kaip valstybės kasdienio gyvenimo teorija, praktiškai negali būti nei naudojama, nei įgyvendinama. Tiesiog tai nepritaikyta paprastam gyvenimui ir žmogui, besisukančiam kasdieniame rate kažkur už ežero, kalno ar miško, tolėliau nuo magistralinio kelio.
Kodėl? Pabandysiu paaiškinti.
Tarkim, visi turim teisę į sveikatos priežiūrą ir apsaugą. Tą mums garantuoja Konstitucija. Už tai mokesčių pavidalu susimokam visi, nepriklausomai nuo socialinio luomo ir visuomeninio svarbumo. Jei nesusimokam per mokesčius, mokam tiesiogiai – per gydymo įstaigų kasas. Ir tada mūsų sveikatai nebegresia niekas – mums ir gydytojas pašonėj, ir vaistinė, ir visos gydymo paslaugos ranka pasiekiamos.
Tai – teorija, tinkanti tik daliai Lietuvos gyventojų. Kitai daliai, mokančiai privalomus sveikatos draudimus, medikų paslaugos yra sunkiai pasiekiamos. Tai ta dalis, kuri, kaip minėjau, tolėliau nuo magistralinių kelių, didmiesčių ir valdžios. Jai gydymas – prabanga. Todėl, kad nepasiekiama. Nei laiko, nei pinigų prasme.
Dirbantis žmogus pajuto, kad sunku dirbti – skauda nugarą ir kojas. Išsiprašo iš darbo, važiuoja pas gydytojus. Gydytojai patikrina ir nustato keletą ligų. Dar ne mirtinų. Bet rimtų. Yra vaistai, bet būtina reabilitacija, mankštos, masažai, kitos procedūros. Kur? Čia pat, rajono ligoninėj. Kasdien. Dešimt procedūrų penkias dienas per savaitę.
Pasiėmė žmogus siuntimą, žiūri į jį ir supranta, kad jokios reabilitacijos nebus. Vaistų nusipirks, gers, bet reabilitacija – ne jam. Nepasakysi per darbymetį ūkininkui, kad dabar dvi savaites aš kasdien – nors po pusdienį – nedirbsiu, man procedūrų reikia. Nes lauko darbai toks dalykas, kuris nelaukia.
Po dviejų savaičių tavęs nebereikės. Visai. Sakot, įstatymas gina? Teoriškai. Kol nesusiduri. Kai susiduri, išeini „savo noru“ ir be kompensacijos.
Net ir tuo atveju, jei žmogui nereikia kasdien eiti į darbą, jeigu to darbo nėra, vargu ar žmogus galės gydyti savo progresuojančią ligą. Nes viskas kainuoja.
Pavyzdžiui, autobuso bilietas. Už dvidešimt kilometrų nuo savo kaimo iki ligoninės autobusu „į abu galus“ sumokėsi apie keturiolika litų. O jei tai – kasdien dvi savaites? Ir jei gyveni iš pašalpos bei atsitiktinių uždarbių? Kas gali leisti sau tokią prabangą? Juk keturiolika litų – tai trys kepalai duonos ir du batonai. Oriniai. Jei ne oriniai, tada vienas. Tą „davinį“ šeima sudoroja per tris dienas. Grynam ore apetitas geras. Tai kiek duonos pravažinėsi, ką vaikams pasakysi? Ar gali leisti sau tokią prabangą?
Kaime dešimtinė – talpus pinigas. Duonos kepalais matuojamas. Arba alaus bambaliais, nelygu įpročiai. Du bambaliai, ir važiuoti niekur nebereikia, ir nugara nebeskauda. Ar kas pasmerks? Jau ne. Anksčiau smerkdavo.
Dabar kuria programas, skatinančias sveiką gyvenimo būdą. Bet vėl – tiems, kurie gyvena prie magistralinių kelių, o ne už miško ir upės. Ten visuomeninės programos ir jų pinigai ligų ir žalingų įpročių prevencijai nesiekia. Per toli.
Beje, apie programas. Reguliariai nuaidi kvietimas moterims nedelsti ir pasitrikrinti krūtis dėl mirtinos ligos – vėžio. Didmiesčiuose tokia proga iškabinami didžiuliai plakatai su išskobtais apelsinais ir raginimu nedelsti, blizgiuose žurnaluose puikuojasi vakarėlių liūtės, pozuojančios rausvo kaspino fone. Autobusiukai su rožiniais kaspinais lekia Lietuvos greitkeliais ir sustoja rajonų centruose arba ten, kur toks miestelis pasitaiko prie kelio. Ir nors, pvz. Tvibiai ar Galminaičiai taip pat prie kelio, negirdėjau, kad ten toks autobusiukas būtų sustojęs. O juk ir ten gyvena moterys. Su krūtimis. Dar.
Jei jau programa VISOMS moterims, tai kuo tvibiškės prastesnės? Kad burnoje dantų mažiau ir kad kvepia ne „Chanel No.5“?. Juk mokesčius moka, ir Lietuvoj registruotos, kaip ir tos, dalyvaujančios viešose autobusiuko akcijose, dailiai aprėdytos ir šalia svarbių žmonių pastatytos gražioj vietoj nusifotografuoti.
Beje, apie dantis. Ar pastebėjot vieną išskirtinį atokesnių Lietuvos kaimų prastuomenės bruožą – bedantę šypseną? Manot, tai dėl apsileidimo?
Ne, dantų taisymo paslaugos yra taip pat neprieinamos, kaip ir reabilitacija stuburo, sąnarių ar potrauminėm ligom gydyti. Čia dar blogiau. Čia jau ne tik kelionę, čia jau kiekvieną plombą susiskaičiuoti reikia, nes net ir valstybinėje dantų gydymo įstaigoje nemokamai dantų negydo. Dalį paslaugų atlieka nemokamai, už dalį tenka susimokėti. Paklausiau, už ką, pasakė, kad už medžiagas.
Tai sau išsiaiškinau taip: skylę dantyje man išgręžia nemokamai, o kad tą skylę užlipintų, turiu susimokėti. Kažin, jei taip traumatologiniam kabinete? Ateinu su skyle blauzdoj (tarkim, su šake prasidūriau), tai man tą skylę išvalo, o kad tą skylę užsiūtų, turiu susimokėt papildomai.
Sakot, taip negali būti? Pritariu. Bet pas stomatologus būtent taip yra. Kodėl stomatologams tokios išskirtinės sąlygos?
Štai taip ir atsitinka, kad maistui mūsų žmonės dar užsidirba,o dantims – jau ne. Ir įvyksta visuomenėje atranka pagal dantis. Į Juos ir šituos. Jie kuria programas šitiems, kad mažintų ATSKIRTĮ tarp miesto ir kaimo, tarp centro ir provincijos. Bekurdami kažkaip nepastebėjo, kad tarp Jų ir šitų – jau ne atskirtis. Net ne praraja, kaip dabar mėgstama sakyti. Tarp Jų ir mūsų – šviesmečiai. Tai kokios dar programos...
Sakysit, sulyginau nesulyginamus – didmiesčių pažibas ir kaimo varguolius. O kodėl ne? Juk visur gyvena žmonės, su panašiais sveikatos poreikiais, su pomėgiais. Ir man, tiesą sakant, nelabai aišku, kodėl kaimietis, po darbų sugrubusiais nagais perkantis alaus prie vakarienės, yra smerktinas, o didmiesčio elitinis klerkas, vakarą pradedantis ir baigiantis taure viskio ar „brangvynio“, yra priimtinas, netgi sektinas pavyzdys? Kad geria gražiai ir brangiai? Bet juk rezultatas – tas pats. Ir tas, ir anas – girti. Ir tas, ir anas prisigėrę vograuja niekus, veliasi į skandalus ir savo moteriai į „karšielninką“ užmeta. Vadinasi, visi esam žmonės, tai kodėl, už ką mus taip? Ir be dantų, ir be sąnarių, ir sulinkusiu stuburu laikot?
Kai kokiame nors kaime užkalbinsit žmogų, o jis atsakys jums bedante šypsena, paprašykit mintyse: „Nusišypsok jiems, Viešpatie“, nes valdžia jiems seniai nebesišypso. Valdžia šypsosi sau.
