Naujausios
Ukraina jau prarado Krymą
Tai, kas vyksta Ukrainoje, sulaukia daugelio pasaulio šalių dėmesio. Didžiosios Britanijos premjeras Deividas Kameronas (David Cameron) pareiškė, kad Londonas „nenusisuks“ nuo Ukrainos, taip pat neleis Rusijai jos „trypti“. Tuo metu Briuselyje jau kalbama, kad Ukraina su ES dar šį mėnesį gali pasirašyti Asociacijos sutartį.
Audrius Butkevičius "Respublikos" nuotr.
Ukrainoje ką tik lankėsi politologas, tarptautinių konfliktų ekspertas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius BUTKEVIČIUS. Jo ir klausėme, kas šiuo metu ten vyksta.
- Aš manau, kad putinistai – akcentuoju, ne rusai, kaip tauta, o imperijos šalininkai – judės toliau į Ukrainą ir šiuo metu reikia kalbėti apie milžinišką grėsmę visai pietryčių Ukrainai, beveik iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos, t.y. dešiniojo Dniepro kranto.
Antras dalykas – situacija yra tiek rimta, kad galima labai realiai prognozuoti konfliktą, kuris kils šios valstybės teritorijoje ir į kurį bus įtraukta ir Rusija, ir aplinkinės valstybės, kurios turi interesų šiandieninėje Ukrainos teritorijoje. Tai, kad vengrai ir rumunai labai nedviprasmiškai daro pareiškimus dėl savo interesų į tam tikras Ukrainos teritorijos dalis, padėtį tik komplikuoja.
Vertinant šiandieninę Ukrainos būklę reikia pasakyti, kad yra ir stipriosios pusės, kurių pakankamai neįvertinome žiūrėdami į šią valstybę, bet yra ir silpnosios pusės, kurių anksčiau nematėme.
Stipriosios pusės – ukrainietiškas patriotizmas ir Ukrainos kariuomenė, kurioje iki šio momento užfiksuotas tik vienas dezertyravimo atvejis. Visa kita Ukrainos kariuomenė, būdama gana nevienalytė nacionaliniu požiūriu, laiko pozicijas. Tai rodo, kad naujoji Ukrainos Vyriausybė, mano manymu, gali pasitikėti visais jaunesniaisiais karininkais ir didele dalimi suformuotų karinių pajėgų. Manau, patikimų karinių pajėgų yra daugiau nei 60 proc.
Gerai yra tai, kad vadinamoji pietryčių Ukraina, į kurią šiandien pretenduoja Rusija, nėra taip vienareikšmiškai pasisakanti už įsijungimą į Rusijos įtakos sferą, kaip tikėjosi Vladimiras Putinas. Tą galima pasakyti net ir apie Krymą – jeigu V.Putinas tikėjosi žaibiškos pergalės, tai jis to negauna. Net ir rusai, gyvenantys šioje teritorijoje, suvokia, kad gyventi Ukrainoje jiems yra naudingiau, nei gyventi Rusijoje. Kita vertus, žmonės, kalbantys rusiškai, nebūtinai laiko save rusais. Ukraina yra tokia „pereinamoji zona“, kur primityvios nacionalistinės koncepcijos, kurias šiandien bando taikyti Rusijos imperialistai, paprasčiausiai nesuveikia. Rusijos ketinimas jungti šias teritorijas į savo sudėtį – ar tiesiogiai, ar per tam tikrą pereinamąją fazę – nėra toks pergalingas, kaip rusai tikėjosi.
Deja, Ukrainoje yra ir silpnosios pusės: nepakankamas susiklausymas Vyriausybėje, nepakankamai efektyvi Vyriausybės veikla toliau, nei siekia Maidano sienos, nepakankamas suvokimas, kad visa tai, kas buvo efektyvu Maidane, nėra efektyvu Kijevo paribyje ir dar labiau neefektyvu 1000 km nuo Kijevo. Jie nemąsto globaliai – tai jaunų vadovų, kurie atėjo į valdžią, problema. Jie ir toliau išlieka Maidano lyderiai, jų akiratyje – teritorija, kurią jie gynė tris mėnesius, bet jie nemato Ukrainos. Jie neturi įtakos šaliai, jie neturi struktūros, jie neturi mechanizmo, jie neturi biurokratijos...
- Ukrainiečiai nepasitiki buvusiais šalies vadovais, bet kol kas neturi naujų žmonių, kurie sugebėtų vadovauti valstybei. Tai kokia išeitis?
- Mano patarimas – kurti biurokratines struktūras sprogimo tempu. Naudoti žmones, kurie gali būti kam nors nepriimtini, bet tai bus geriau, nei apskritai neturėti ką nors sugebančių žmonių. Kartais žmogus, tarnavęs senajai valdžiai, jeigu jį paimi į naująją, sugeba tarnauti jai taip pat efektyviai, kaip tarnavo senajai. Žmogus, kuris veikė prieš Maidano revoliucionierius ir jiems atrodo didžiausias priešas, pastatytas į tinkamas pozicijas taip pat efektyviai veiks prieš naujos valdžios priešus ar net dar efektyviau. Tad ukrainiečiams reikia būti labai lankstiems.
- Jums teko kalbėti su eiliniais Ukrainos žmonėmis. Jie suvokia, kad tai karas? Jie bijo?
- Karo bijo visi. Visi prisižiūrėję karo vaizdų tiesioginių transliacijų per televiziją. Bet V.Putinas padarė didžiulę paslaugą Ukrainai – jis konsolidavo visuomenę. Tie, kurie anksčiau abejojo, kas jie yra – ukrainiečiai ar Ukrainoje gyvenantys rusai – pamatė labai nedraugišką aktą iš Rusijos pusės. Pamatė tokį šiurkštų, primityvų įsiveržimą. Suvokė, kad už šio „žaidimo“ stovi net ne Rusijos interesai, o tam tikros grupuotės, esančios Rusijos valdžioje, interesai. Grupuotės, kuri investavo milžiniškus pinigus į Sočį, tačiau nesugebėjo investicijų atsiimti, interesai – paversti Krymą konflikto zona ir keleriems metams „išjungti“ milžiniškus ten paliekamų pinigų srautus, nukreipiant pinigus į kitą stambų naujai paruoštą centrą – Sočį.
Šis realios situacijos suvokimas Ukrainoje pagimdė rimtą pasipriešinimo judėjimą. Aš manau, kad, nepaisant milžiniškų lėšų, kurias Rusija metė psichologinio-informacinio karo veiksmams Europos teritorijoje, V.Putino komanda informacinį karą pralaimėjo. Jie yra suvokti kaip agresoriai, tad V.Putinas dabar taip pat turi galvos skausmų ir problemų.
- Kiek realu, kad Ukraina galutinai praras Krymą?
- Manau, kad Ukraina jau prarado Krymą. Juridiškai jis dar ilgą laiką bus Ukrainos teritorine dalimi, tačiau Maskva traktuos jį kaip teritoriją, turinčią neapibrėžtą statusą. Artimiausiu laiku panašūs nepriklausomybės skelbimai bus Rytų ir Pietryčių Ukrainoje. Rusija bandys atsiriboti ir teigti, kad ji čia niekuo dėta, o tos teritorijos jungsis prie Krymo. Šis „žaidimas“ vyks visų akivaizdoje.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
