Naujausios
Citatos iš ukrainietiško knygynėlio
Iš knygų spintos ištraukiau keletą tomų apie Ukrainą. Įvykiai šioje šalyje dar ilgai kaustys pasaulio dėmesį, kels emocijų (ypač Lietuvoje) audrą, todėl pravartu apie vieną didžiausių Europos valstybių, netolimą Lietuvos kaimynę, istoriškai susijusią šalį sužinoti plačiau ir išsamiau. Knygas, kurias glaustai pristatau, galima surasti knygynuose ir bibliotekose.
Verta pastudijuoti, kad suprastume, kaip nacionalinės priešpriešos kurstymas virsta kruvinais nacionaliniais karais.
Tiksli prognozė
2012 m. parašytoje, o praeitais metais Lietuvoje išleistoje buvusio JAV prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewo Brzezinskio knygoje „Strateginės įžvalgos. Amerika ir pasaulio galios krizė“ nagrinėjamos pasaulį ištikusios ekonominės ir politinės krizės.
Tarp labiausiai geopolitiškai pažeidžiamų valstybių politologijos guru šalia Gruzijos, Pietų Korėjos, Afganistano, Pakistano, Izraelio ir Vidurio Rytų valstybių įrašo ir mūsų kaimynus Baltarusiją ir Ukrainą.
Akcentuodamas, kad Ukrainos politiką Vakarų atžvilgiu geriausiai apibūdina žodis „neapsisprendimas“ Z. Brzezinskis primena, kad Ukraina nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo patiria ekonominį ir politinį spaudimą, kurio pagrindinės priemonės – energetiniai koziriai.
Autorius svarsto, kad „rusų lyderiai gali nepabūgti rizikos ir patikrinti pasaulio reakciją į gerokai atviresnę Ukrainos ir Rusijos „integracijos“ formą“.
Pasak jo, tai Kremliui nėra ypač sudėtingas uždavinys, net jeigu tektų panaudoti ir jėgą. Svarbiausia sulaukti tinkamo momento.
„Pavyzdžiui, sulaukti, kol Ukrainoje kils aštri politinė krizė, o dar geriau – vidaus suirutė ir gyventojų neramumai. Jau atėjo laikai, kai dauguma Ukrainos gyventojų jaučiasi esantys būtent Ukrainos piliečiai. Todėl, be minėtų veiksmų, rusams reikėtų atlikti milžinišką propagandos darbą, kad formali sąjunga su Rusija taptų Ukrainos visuomenei psichologiškai priimtina. Tačiau Ukrainos vakaruose veikiausiai vis tiek išliktų uždelstos nacionalistinės reakcijos tikimybė, nes ten žmonės tarpusavyje kalba ukrainietiškai. Be to, laikui bėgant vis daugiau gyvenančiųjų, ypač jaunimo, Ukrainoje (nepaisant, ar jie kalba ukrainietiškai, ar rusiškai) emociškai jaučiasi esą ukrainiečiai. Jiems Ukrainos valstybingumas ir nepriklausomybė jau tapo savastimi. Taigi, laikrodžiai tiksi ne Maskvos, o Kijevo naudai. Tačiau voliuntaristinius sprendimus priima ne nacija, o politikai“.
Krauju persunkta žemė
Timothy Snyder, Jeilio universiteto (JAV) istorijos profesoriaus, Vidurio ir Rytų Europos tyrinėtojo 2008 metais Lietuvoje išleistoje knygoje „Tautų rekonstrukcija Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569-1999“ analizuojama, kaip buvo kuriamos moderniosios tautos, kas sukelia etninį valymą.
Būtent etniniams konfliktams, kuriuos lydi kerštas, kraujas, trėmimai ir dešimtmečiais neišnykstanti priešprieša, knygoje skirta keletas skyrių. Nagrinėjama situacija Vakarų Ukrainoje 1939-1947-aisiais metais: Lenkijos valstybės žlugimas, sovietų okupacija, nacių siautėjimas, etninės lenkų ir ukrainiečių skerdynės, pilietinis karas.
Autorius teigia, kad nors Ukraina ir Lenkija per Antrąjį pasaulinį karą labai kentėjo, o Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija buvo abiejų tautų priešai, tačiau „visais požiūriais karas ukrainiečius ir lenkus daugiau suskaldė negu sujungė“, o tautiniai nesutarimai, kas turi teisę valdyti Galiciją ir Voluinę, šiems nesutarimams leido peraugti į nacionalinį karą.
Teigiama, kad 1943 m. įtakingi Ukrainos partizanų vadai nusprendė, jog „Ukrainos ateitis geriausiai galėtų būti išsaugota per etninį lenkų išvalymą. Šios programos pritaikymas pareikalavo apytikriai dešimčių tūkstančių civilių gyventojų aukų, sudarė sąlygas pilietiniam ukrainiečių ir lenkų karui“.
Kylančią nesantaiką tarp ukrainiečių ir lenkų kurstė nacių valdžia. „Po 1941 m. Voluinėje vokiečių okupantai ukrainiečiams siūlė galimybę persekioti lenkus (1941-1942 m.), o paskui lenkams daryti priešingai (1943-1944 m.)“.
Istorikas daro išvadą, kad „padalijimas yra būdas valdyti, bet ne tikslas, tačiau to pasekmė buvo tautinių partizanų pajėgų gausinimas ir apginklavimas“.
Tikėta, kad karas išsekins abi didžiąsias jėgas – Sovietų Sąjungą ir Vokietiją – todėl dėl nepriklausomybės ir savų žemių teks kovoti ukrainiečiams su lenkais ir atvirkščiai. „Lenkų partizanai norėjo atkurti senąją tvarką, ukrainiečių partizanai per žingsnį priekyje rengė naująją“.
„Per 1943 m. UPA ( Ukrainos partizanų armija – red. past.) junginiai ir specialios saugumo pajėgos žudė pavienius lenkus ir rengė kolektyvines lenkų žudynes lenkų kolonijose ir kaimuose bei ukrainiečių kaimuose. Atakoms prieš didesnes lenkų gyvenvietes partizanai sutelkdavo vietinius gyventojus.
Pagal gausius ir tarpusavyje pasitvirtinančius pranešimus, ukrainiečių partizanai ir jų sąjungininkai degino namus, šaudydavo arba įvarydavo į vidų bandžiusius pabėgti bei pjautuvais ir šakėmis žudė sugautus lauke. Bažnyčios su maldininkais būdavo sudeginamos iki pamatų. Mėgindami priversti bėgti likusius lenkus, partizanai rodydavo kūnus su nukirstomis galvomis, nukryžiuotuosius, nukirstomis galūnėmis ir išskrostus kūnus. Mišriose gyvenvietėse UPA saugumo pajėgos perspėdavo ukrainiečius, kad jie pabėgtų, tada kitą dieną išžudydavo visus pasilikusius. UPA kartais apsimesdavo sovietiniais partizanais ir/ arba siūlydavo vykdyti bendras atakas su lenkų partizanais prieš vokiečius, todėl sušaukdavo miestelių susirinkimus, o susirinkusius UPA išžudydavo“.
Knygoje teigiama, kad 1943 m. UPA Voluinėje išžudė 40000-60000 lenkų civilių.
Lenkų tautybės žmonių žudymai sukėlė ir lenkų savigynos būrių, lenkų policininkų, tarnavusių vokiečiams, bei Armijos Krajovos keršto bangą.
Voluinės, o vėliau ir Galicijos žemės persisunkė lenkų ir ukrainiečių krauju. „Nors lenkų vyriausybė įsakė nedaryti žalos civiliams, lenkų partizanai Voluinėje degino ukrainiečių kaimus ir žudė pakeliui sutiktus ukrainiečius“.
Timothy Snyder cituoja vieno lenko partizano liudijimą: „Į jų atakas, kurios pasiekė neapsakomą barbariškumo laipsnį, reagavome mūsų pačių nuožmumu. Užgrobę ukrainiečių gyvenvietę, sistemingai paimdavome kovinio amžiaus vyrus ir nužudydavome, dažnai leisdami jiems bėgti keturiasdešimt žingsnių į priekį ir nušaudami juos į nugarą. Šis metodas buvo laikomas humaniškiausiu. Kiti iš dalinio, kurių veiksmus aprašysiu, elgėsi kitaip ir vykdė baisų kerštą. Niekas nepakėlė piršto jiems sustabdyti. Nors niekada nemačiau, kad mūsų žmogus kūdikį arba mažą vaiką pasmeigtų su durtuvu ir mestų į ugnį, mačiau apdegusius lenkų kūdikių kūnus, mirusius tokiu būdu. Jeigu niekas iš mūsų to nepadarė, tai buvo vienintelis mūsų neįvykdytas žiaurumas“.
2009 m. leidykla „Baltos lankos“ yra išleidusi Kanadoje gyvenančio ukrainiečio istoriko Serhy Jekelčyk knygą „Ukraina. Modernios nacijos gimimas“. Besidomintiems Ukrainos ir Rytų Europos istorija ši knyga taip pat gali būti parankiniu leidiniu, nes čia sudėliotos pagrindinės valstybingumo temos nuo Kijevo Rusios iki Oranžinės revoliucijos 2004-aisiais. Tai ir Ukraina 1890-1917 metais, stalinistų sukeltas badas (ukr. holodomor) praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje.
Knygos anotacijoje išspausdinti apibendrinantys Audriaus Ažubalio žodžiai: "Tai raktas ukrainiečių tautai suprasti. To nepadarę negalėsime veiksmingai solidarizuotis su europietiškos Ukrainos perspektyvos kūrėjais. Šioje pasaulio dalyje vyksta pagrindinė XXI amžiaus demokratiškų Vakarų ir autoritarinių Rytų kova dėl Ukrainos pasirinkimo. Vidurio kelio čia negalės būti“.
Timothy Snyderio studijoje „Kruvina žemė“ pateikiami šiurpūs vaizdai, kaip du totalitariniai Stalino ir Hitlerio režimai naikino Rytų Europos tautas. Didelė knygos dalis – apie Ukrainą: tremtys, holokaustas, didysis Ukrainos badas.
„Kruvina žemė“ atveria kraupią istoriją be pagražinimų ir nutilėjimų. Atmint sugrąžinami baisiausi netolimos praeities įvykiai Rytų Europoje.
Parengė Vladas VERTELIS
