Naujausios
Močiutė išpildė vaikystės svajonę
Kelmės rajone, Tytuvėnuose, gyvenančių Elenos ir Zenono Didzinskų namai išpuošti Elenos tapytais paveikslais. Ant miegamojo sienos – pulkas jos tapytų katinų, koridoriuje žirgų portretai, kitus kambarius puošia gamtovaizdžiai. Vaikystėje gražiai piešusi Elena, tik sulaukusi mažiausios anūkėlės įgyvendino savo vaikystės svajonę piešti. Šį užsiėmimą siūlo ir kitiems bendraamžiams kaip vaistą nuo depresijos.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Katinas – mažiausiai anūkėlei
Daugiau kaip trisdešimt metų Elena Didzinskienė dirbo kolūkyje zootechnike-selekcininke. Visą gyvenimą sunkiai plušėjo, turėjo dar ir savą ūkelį. Išaugino tris vaikus. Nebuvo kada ir pasvajoti apie kokį nors kūrybinį darbelį.
Sielos polėkį įgyvendindavo numegzdama kokį gražų dalykėlį vaikams, paskui anūkams.
Tačiau kartkartėmis Elena prisimindavo savo pomėgį piešti. Taiklią jos ranką dar trečioje klasėje pastebėjo mokytoja. Pokaryje trūko priemonių piešimui. Tačiau mokytoja iš kažkur nupirko Elenai storą piešimo sąsiuvinį ir knygą su įvairiais gyvūnais.
Tų gyvūnų trečiokė tuomet ir pripiešė visą sąsiuvinį. Jai pačiai labiausiai patiko kengūra.
Nuo vaikystės Elenai patiko ne tik piešti, bet ir žiūrėti į peizažus, portretus ir kitokius meno kūrinius. Kartais pasvajodavo ir pati ką nors sukurti. Tačiau net išėjusi į pensiją ne iš karto drįso įgyvendinti savo svajonę.
Prieš penkiolika metų, kai po ilgos pertraukos vyriausio sūnaus šeimoje gimė dukrelė, Elena panoro savo anūkėlei padovanoti ką nors nepaprasto. Nusprendė nupiešti katiną. Gavo knygą, kurioje buvo daugybė paveikslėlių su katinais. Pasižiūrėjusi močiutė nupiešė anūkėlei gražų katinėlį. Vyras Zenonas su kaimynu paveikslėlį įrėmino.
Paskui moteris pripiešė dar daugybę katinų. Daug paveikslų išdovanojo. Likusius pakabino miegamajame ant sienos. Paveikslėliai sukabinti hierarchijos principu. Apatinėse eilėse katinai, viršuje didieji kačių giminės atstovai – tigrai, liūtai.
Buvusi zootechnikė savo paveiksluose įamžino ir kitų gyvūnų. Nemažai jų su arkliais. Arklių portretai puošia koridoriaus sienas.
Siužetams pasitarnavo ir laikraščių nuotraukos
Iš pradžių ponia Elena savo paveikslėlius spalvindavo paprastais pieštukais. Paskui konsultavosi su tytuvėniške dailės mokytoja Danguole Žukauskiene. Ji patarė piešti akvareliniais pieštukais.
Vėliau piešėjos technika tobulėjo. Pradėjo lieti akvarele. Dabar tapo ant kartono.
Patarėja visuomet sutinka pabūti ta pati D. Žukauskienė. „Kartą norėjau nupiešti ežerą. Einu aplink. Visas ežeras į paveikslą man nebetelpa. Tuomet mokytoja man patarė iškirpti popieriaus lape skylę ir piešti tik tiek, kiek matosi pro tą skylę.
Beveik nepiešiu iš natūros. Vaikai man nupirko molbertą. Tytuvėnuose daug gražių gamtos kampelių. Galėčiau sėdėti lauke ir tapyti. Tačiau droviuosi. Anokia aš čia dailininkė. Žmonės pamanys, kad vaidinu didelę menininkę. Todėl labiau mėgstu dirbti ramiai, namuose. Kartais vaikai padaro gražių gamtos vaizdų nuotraukų. Juos perkeliu į paveikslą.“
Poniai Elenai kartais pasitarnauja ir laikraščių nuotraukos. Pavyzdžiui, viename laikraštyje rado 1901 metų Vilniaus nuotrauką. Ją perpiešė. Turi labai originalų ir vertingą paveikslą.
Tytuvėniškės svetainėje kabo trys jos perpiešti kunigo Ričardo Mikutavičiaus kolekcijos paveikslai. Jų reprodukcijas taip pat rado spaudoje – praėjus keleriems metams po kunigo nužudymo šie paveikslai buvo surasti pas užsienio kolekcionierius ir spausdintos jų reprodukcijos.
E.Didzikienės rankos sugebėjo sukurti puikias, nuo originalo beveik nesiskiriančias I. Aivazovskio, A.Žmuidzinavičiaus ir kitų žymių dailininkų paveikslų kopijas.
Tai gamtos vaizdai, siužetai Bibijos motyvais. Piešėja sako, jog kartais labai sunku išgauti natūralias spalvas ir atspalvius. Čia irgi patarimais padeda mokytoja D.Žukauskienė.
„Kai yra įkvėpimas, labai greitai išsirenku patinkantį piešinį ir nukopijuoju ant kartono plokštės, – pasakoja tytuvėniškė. – O kartais tenka ilgokai pasikankinti. Netikra aš dailininkė. Norėjo surengti mano darbų parodą. Bet pamaniau, kad nereikia. Dailininkai patys kuria. O aš dažniausia tik kopijuoju. Tiesiog numalšinau vaikystės troškimą piešti. Paveikslų neparduodu. Daugelį išdovanoju. Likusiais papuošiu savo namus.“
Malonūs užsiėmimai įkvepia gyventi
Elenos nuomone, malonus užsiėmimas gelbsti nuo depresijos, kuri neretai užpuola vyresnio amžiaus žmones, išėjusius užtarnauto poilsio. Jie pasijunta vieniši, nereikalingi.
Panašiai buvo nutikę ir jos seseriai. Būdama 68 metų pasinaudojo Elenos patarimu ir pradėjo piešti. Didzinskų namuose dabar kabo ir jos sesers natiurmortas. Puikus. Nepasakysi, jog savamokslės moters pieštas.
Pačiai Elenai depresija negrėsė. Jiedu su vyru Zenonu išaugino tris vaikus, turi keletą anūkų ir porą proanūkių. Didžiuojasi anūku Aurimu, kuris šoko „Žuvėdros“ kolektyve, o dabar pats įkūrė šokių mokyklą Los Andžele. Kitiems anūkams taip pat nešykšti dėmesio. Piešia jų portretus, perpiešia atostogų kelionių nuotraukas.
Didzinskų šeima bendrauja su kitais Tytuvėnų senjorais. Elena su kitais sveikuolių klubo nariais net ir žiemą maudosi ežere. Tačiau rimties minutėmis moteris mielai imasi teptuko.
Dažną dieną prie savo piešinių Elena praleidžia po kelias valandas. Sėdi tol, kol pavargsta nugara.
E.Didzinskienė džiaugiasi, kad jos pomėgiui pritaria vyras Zenonas. Jis pasirūpina, kad kaimynas padarytų rėmelius žmonos paveikslams. Pats išpjauna stiklą, jeigu paveikslas tapytas ant popieriaus.
„Numalšinau savo vaikystės ir gyvenimo troškulį", – taip, jau peržengus šešiasdešimties metų ribą, atsiradusį pomėgį piešti pavadina E. Didzinskienė.
Autorės nuotr.
TROŠKULYS: Pirmasis Elenos Didzinskienės piešinys anūkėlei buvo katinas. Vėliau per šešiasdešimtmetį perkopusi moteris pripiešė daug katinų. Paveikslėliais papuošė savo miegamojo sieną. O pati sako numalšinusi vaikystės troškulį piešti.
NUOTAIKA: Piešimas Elenai Didzinskienei pakelia nuotaiką, gelbsti nuo neigiamų emocijų ir suteikia malonumo. Tokį receptą piešimu savo dienas įprasminanti tytuvėniškė siūlo ir kitiems vyresnio amžiaus žmonėms, kuriuos apninka depresija.
ŽIRGAI: 31 metus dirbusi zootechnike Elena Didzinskienė pažįsta gyvūnus, juos myli ir tiksliai atvaizduoja savo paveiksluose.
ISTORIJA: 1901 metų Vilniaus vaizdelį Elena Didzinskienė rado laikraštyje. Perpiešusi nuotrauką, turi dokumentinį paveikslą.
GAMTOVAIZDŽIAI: Tikroviški Elenos tapyti gamtovaizdžiai puošia namus.
TRAKAI: Trakų pilis Elenos Didzikienės paveiksle kaip tikra.