Naujausios
Turime naują Molotovo-Ribentropo paktą: Putino-Merkel?
Stebint bet kurį karinį ar geopolitinį konfliktą svarbu prisiminti, kad visa tai jau kažkada buvo, o tokios istorinės paralelės visada leidžia geriau suprasti paties konflikto anatomiją. Rusijos bandymai prisijungti gretimas teritorijas, amerikiečių „demokratijos“ eksportas į artimuosius Rytus, įvairūs užkulisiniai susitarimai ir slapti ar vieši pasaulio žemėlapio perbraižymai vyko nuolat. Apie visa tai „Respublika“ kalbėjosi su istoriku dr. Algirdu Jakubčioniu.
Turime naują Molotovo-Ribentropo paktą: Putino-Merkel? EPA-Eltos nuotr.
- Įvykiai Ukrainoje daugeliui primena Miuncheno sąmokslą, kuriame demokratinėmis vadinamos Vakarų valstybės padovanojo nacių Vokietijai Sudetus, kas vėliau pavirto visos Čekoslovakijos okupacija. Vokiečiai tada taip pat gynė savo neva „skriaudžiamus“ tautiečius. Ar tikrai Vladimiras Putinas sparčiai mokosi iš Adolfo Hitlerio?
 |
| Istorikas dr. Algirdas Jakubčionis "Respublika" nuotr. |
- Analogijų, be abejo, esama, tačiau kalbant apie dabartį aš pradėčiau šiek tiek iš toliau. Ir pradėčiau nuo XVII amžiaus, kai Rusija prijungė Ukrainą prie savo teritorijos. Ir, ko gero, rusų istorinėje atmintyje Rusijos valstybė, vėliau Rusijos imperija ir pagaliau Sovietų Sąjunga be Ukrainos yra neįsivaizduojama. Todėl, mano nuomone, Krymo įvykiai dabar tėra pirmasis aktas to, kas istorijoje su Ukraina jau yra įvykę.
- O koks aktas turėtų sekti vėliau? Visos valstybės okupacija ir aneksija?
- Jeigu žiūrėtume visą Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos kūrimosi eigą, tai matysime aiškią seką: XVII amžiuje paimta Ukraina, XVII amžiuje – Užkaukazė, to paties amžiaus pabaigoje – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė... Vadinasi, visos šios teritorijos laipsniškai buvo įtrauktos į besiplečiančią Rusijos imperiją. Tačiau jeigu žiūrėtume į Rusijos imperijos irimo seką, tai pamatytume tokį vaizdą: tos valstybės ar teritorijos, kurios vėliausiai buvo įtrauktos į imperiją, iš jos ištrūko anksčiau už kitas. Jeigu žiūrėtume į tai, ką darė Stalinas, vėlgi iš esmės iš karto visa Baltarusija ir Ukraina tapo sovietinės, vėliau – iki 1920 m. – Užkaukazė, na, ir tada dar reikėjo palaukti 20 metų, kol sovietinėmis tapo Baltijos valstybės. Taigi Stalinas vėl atkūrinėjo buvusią imperiją, be to, tai darė beveik ta pačia seka, kaip Rusijos imperijos valdovai. Vėlgi, pažvelkime, kas nutiko sovietinės imperijos žlugimo laikotarpiu. Tos valstybės, kurios paskiausiai buvo įtrauktos, pirmiausia iš jos ir pabėgo. Pagal šitą istorinę logiką galima modeliuoti ir dabartį – visa tai buvo jau du kartus ir abu kartus pirma šiame sąraše buvo Ukraina.
- Kiek jūsų paminėtoje imperijos kūrimosi ar griūties sekoje turi reikšmės įvairūs užkulisiniai tarptautiniai susitarimai? Turiu galvoje ne vien Miuncheno sąmokslą. Matyt, dar svarbesnis buvo Molotovo-Ribentropo paktas ir paskui sekusios Lenkijos bei Baltijos valstybių dalybos. Ar šiais laikais tokių susitarimų nebūna?
- Iš tikrųjų, pirmiausia buvo užkulisiniai susitarimai, o iškart po jų ir prasidėdavo tų teritorijų grobimai. Dėl dabartinių susitarimų man sunku komentuoti, vis dėlto nesu politologas ir visų galimų susitarimų nežinau. Tačiau aš grįžčiau prie praeities kiek iš kitos pusės. Tarkim, ar įmanoma sulaikyti Sovietų Sąjungą arba Rusiją? 1946 m. JAV pasiuntinys Sovietų Sąjungoje Džordžas Frostas Kenanas (George Frost Kennan), kuris gana gerai pažinojo sovietų valstybę iš vidaus, į Vašingtoną išsiuntė telegramą, kuri istorijoje žinoma kaip „ilgoji telegrama“. Ten jis analizavo Sovietų Sąjungos vidaus politinę padėtį ir tos šalies vykdytą užsienio politiką. Reziumuojant Dž.F.Kenaną galima konstatuoti, kad Sovietų Sąjunga nepripažįsta jokios kitos kalbos, išskyrus kalbą iš jėgos pozicijų, o jėgos nepanaudojimą konfliktuose ji supranta kaip silpnumą. Taigi šis reiškinys absoliučiai pasikartojo ir Ukrainos atveju. Yra ir kita įdomi analogija. Kai karo metais Teherane vyko derybos tarp Stalino ir Ruzvelto, ten, žinoma, buvo įvairiausių susitarimų dėl įtakos zonų pasiskirstymo ir pan., tačiau Ruzveltas tas derybas įsivaizdavo taip, kad jis derasi kaip džentelmenas su džentelmenu, šventai tikėdamas, kad šito susitarimo bus laikomasi. Kaip vėliau paaiškėjo, su Stalinu taip neįmanoma buvo susitarti. Todėl ir šiandien galvočiau, kad Vakarai į Rusiją žiūri kaip į derybų partnerį, kuriuo galima pasitikėti, tačiau nesupranta, kad Rusija yra valstybė, kokiai bet kokios derybos reiškia jų „partnerių“ silpnumą.
- Be Teherano, dar buvo Jalta, buvo Potsdamas, kur derėjosi tie patys „partneriai“. Nejaugi tas šventas naivumas vakariečius buvo taip apakinęs, kad jie tiki Stalino sekėjais iki šiol?
- Aš šiuo atveju prisiminiau būtent Teherano konferenciją, kur buvo deramasi dėl Baltijos valstybių ir kur Ruzveltas pasakė Stalinui aiškiai: mes dėl Baltijos valstybių su jumis nekariausime. To, pavadinkime, naivumo pakanka ir šiais laikais.
- Prisiminkime, kai vakariečiai eksportavo „demokratiją“ į Libiją, Iraką ar Afganistaną, Rusija tylėjo ir jokių pretenzijų nereiškė. Vadinasi, pirmu atveju vis dėlto galima kalbėti apie užkulisinius neviešus susitarimus? O pavėluota ES reakcija į įvykius Ukrainoje ar nerodo to paties? Galbūt mes matome tik surežisuotą spektaklį, kurio finale „išreiškiamas susirūpinimas“, ir tiek?
- Čia, ko gero, būtų tik spėlionės remiantis įvykusiais faktais... Bet man kartais susidaro įspūdis, kad Europos valstybės į Rusiją ir toliau žiūri pro rožinius akinius, kaip į demokratinę valstybę. Kaip kad anais laikais žiūrėjo į Gorbačiovą, kad jis esą pertvarkys Sovietų Sąjungą ir kad jam esą negalima apsunkinti šios kilnios misijos. Abiem atvejais neveiklumas pateisinamas tuo, kad bet koks veiksmas esą tik pablogintų situaciją. Kita vertus, neužmirškime rusų diasporos Vakarų šalyse, kuri yra gana didelė. Pagaliau ar gali Europa išsiversti be Rusijos energetinių išteklių? Ir tik atsakius į pastarąjį klausimą galima suvokti, kodėl taip veikia ar neveikia Europa. Na iš kur jie gaus dujas? Štai ir labai pragmatiškas atsakymas...
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
