Naujausios
Laiko vagys
Daiva TAMOŠAITYTĖ
Rašytoja, „Respublikos“ redakcinės kolegijos narė
Nuo garsiojo Vasario 16-osios minėjimo prie A.Mickevičiaus paminklo praėjo ketvirtis amžiaus. Sunku suvokti, kur dingo tie metai, nes žmogus, nepabijojęs nueiti į „savižudžių“ susirinkimą, o ir visi tie, kurie tiesiog laukė ir viltingai tikėjosi, kad Laisvės Lyga vis tiek išves tautą į gatves – tas žmogus vis dar laukia ypatingosios dienos išsipildymo. O belaukdamas staiga pamato, jog ir galva jo šarmoja, ir dekoracijos kitos.
Kam ir kaip pražuvo tie metai? Tremtiniams ir partizanams, savanoriams gynėjams ir kiekvienam Lietuvos piliečiui, kuris tikėjosi laisvoje Lietuvoje oriai gyventi. Oriai gyventi – vadinasi, atsiriboti nuo kraujuje ir kankinimuose paskandintų artimųjų ir tėvynainių budelių ir jų organizacijų. Taip ir slinko metai, tikros apšvietos ir nusovietinimo belaukiant. Tačiau nebuvo net ketinama tai įvykdyti iš pagrindų. Nebuvo leista oriai dirbti, senti, atgauti sielos ramybę. Ir tasai, kuris apsisprendė naujaisiais antisąjūdinės „rekonkistos“ laikais nekolaboruoti su dabar jau žydra spalva nusidažiusiais komunistais, prarado viską: padėtį, gerovę ir laiką. Laukė pagarbos ir įvertinimo, kompensacijų, atimtų žemių grąžinimo, o sulaukė paniekos, užmaršties, išmaldos, galiausiai pavogtų pensijų. Ne žuvusiųjų ir genocidą išgyvenusių artimieji, kurie skaičiuoja centus, kad ir vėl išgyventų, bet istorijos niekintojai, valdininkais virtę tarnautojai bei naujieji oportunistai (labai mėgstamas leninistų žodelis) skraido po pasaulį, nuo ryto iki vakaro čiulba televizijos eteriuose ir punta nuo gerovės.
Naujajai Europai vis vien, kieno teisės pažeidžiamos: buvusio KGB darbuotojo ar apkaltą patyrusio Prezidento, netradicinės orientacijos atstovo ar šiaip į teismą besikreipusio žmogelio. Svarbu tik nepakliūti po „terorizmo“ punktu. Nebėra, nenusimato Šarlio de Golio laikų lygmens, kai dar veikė aukščiausias žmonijos vertybes ginantys įstatymai. Žinoma, vangiai tebevyksta žmonijai nusikaltusių asmenų teisminiai tyrimai (Jugoslavijos atvejis), tačiau Lietuvos tarp tų išrinktųjų tautų nėra. Kodėl taip nusižeminta?
Viskam yra paaiškinimas: paprastasis liberalizmas. Išplautas vertybinis lygmuo siūlo mėgautis vidutinio (statistinio) žmogaus teisėmis ir laisvėmis, ir į tą lauką nepakliūna tos jautrios sferos, kurių svarbos neakcentuoja valstybės. Turiu galvoje rezonansines bylas. Būtent jas privalo kuruoti atskirų valstybių teisėsauga. Tačiau vyksta susitarimai, ir Lietuvos atveju yra pralaimima. Tai, kas vyksta aukščiausiu diplomatiniu lygmeniu, atsispindi mūsų kasdienybėje. Nesugebančių mūsų valstybingumą ir tautines vertybes apginti veikėjų, gaunančių už tai didžiulį atlyginimą (?) dėka vyksta valstybės korozija.
Manoma, kad eilinis statistinis pilietis nieko nesupranta, todėl galima jo nuomonės nepaisyti. Tačiau visada ir visais laikais valstybės išgyveno, kai įsiklausė į savo piliečių balsą. Tik gyva apykaita tarp valdžios atstovų ir visuomenės laiduoja ateitį ir problemų sprendimų būdus. Mūsų valdžia, kuri dažnai ateina į TV forumus ir atsakinėja į žurnalistų klausimus, regis, mano kitaip. Ką gi ji siūlo? Pramogas. Visuomenei lieka tik žaidimai. Televizijos šou ir pasilinksminimai. Vietoj to, kad spręstų likiminius klausimus, žmogus įpainiojamas į simuliakrinę tikrovę. Pažvelkime: kasdien siūlomos visokios nuolaidos parduotuvėse, kavinėse, lizingas, „privilegijų“ kortelės, greitos bankų paskolos, loterijos. Ir visa tai atima laiką, brangų laiką, kurį turėtume naudoti savišvietai, asmeninių galių augimui, pagaliau šeimai. Gyvenimas skolon garsinamas kaip progresyvus. Akiplotis, užimtas simuliakrais, beverčiais užsiėmimais, yra šio amžiaus rykštė. Tada sakoma: laiko nėra. O tą laiką iš mūsų atima būtent tie paprastojo liberalizmo strategai, kuriems valstybinės, nacionalinės ir būties vertybės neturi jokios reikšmės. Dar daugiau: tų valstybių, kurios sumaniau verčiasi ir įperša tuos „gerovės“ modelius pasiuntiniai Lietuvoje elgiasi iš aukšto, ir matai, kaip kasdien į tave žiūri kaip į kolonijos gyventoją.
Argi to siekė Vasario 16-osios tėvai? Jie net blogiausiam sapne nenumatė, į ką pavirs pasaulis per šimtmetį. Mes dar turime ką pasakyti pasauliui. Pasakyti „ne“ vienadienės naudos kultui. Nes tos „vertybės“ atima ne tik laiką. Laikas yra gyvenimas. Vadinasi, atimamas gyvenimas. Laikas, kurį galėtume paskirti amžinosioms vertybėms, savęs tobulinimui, savo tautos stiprinimui yra sumaniai filtruojamas ir atimamas. Ar jūs norite, kad kažkas atimtų jūsų laiką ir gyvenimą? Tai hamletiškas klausimas. Kol žiūrime kvailas televizijos laidas ir ginčijamės dėl trupinių, laikas slenka. Laiko vagys žino, kad tokiu būdu tapsime bereikšmiai. Bet juk galime tam pasipriešinti. Ar negalime?
