Naujausios
Nuo tremties gelbėjosi eglėje
Aštuntąjį savo gyvenimo dešimtmetį baigianti tytuvėniškė (Kelmės rajonas) Salomėja Apukienė sako, jog jos gyvenime buvo labai daug skaudžių dalykų. Už paramą partizanams Sibiro lageryje kalėjo jos mama. Pati Salomėja tremties išvengė slapstydamasi. Kartais tekdavo naktis praleisti miške įsilipus į eglę. Iki šiol skauda širdį dėl sunaikintų jos ir jos vyro tėviškių.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
„Neišmaniau vaikystės, neturėjau jaunystės“
Salomėjos Apukienės tėveliai gyveno Kražių valsčiuje, Ganypravos kaime. Valdė 46 hektarus žemės. Samdė mergą ir berną. Tačiau patys didelės gerovės nematė. Augino šešis vaikus. Reikėjo išlaikyti samdinius. Trys vaikai mirė. Nebuvo iš ko vežti pas garsius gydytojus.
Salomėja baigė septynias klases. Norėjo lankyti Kelmės gimnaziją. Bet nepriėmė, nes buožių dukra. Jos tėvai nepaliovė ilgėtis laisvos tarpukario Lietuvos. Mama nešdavo maisto į partizanų bunkerius. Už tai buvo nuteista 25 metams lagerio. Išvežta į Sibirą.
Tėvas išsisuko. Savaitgaliais atvažiavęs į Kelmės turgų pavaišindavo alumi svetimtykius proletarus. Tie sakydavo: „Juozai, tavęs tai jau nevešim į Sibirą.“
Tėvas mokėjo daryti originalius akmeninius šulinius – be cemento ir kalkių. Eidavo per žmones meistraudamas. Trėmėjai jo vis nerasdavo namuose. Labai ir neieškojo.
Paauglė Salomėja taip pat negalėdavo būti namuose. Glaudėsi pas giminaitę, kuri ją mokė siūti. Tačiau išgirdusi apie trėmimus, paauglė prašydavo kitų žmonių prieglobsčio. Kai kurie priimdavo. Kiti leisdavo pernakvoti tik daržinėje. Tačiau prisakydavo: „Jeigu suras, mes sakysime, kad nieko nežinojome. Ir tu sakyk, kad įlindai be mūsų žinios.“
Kartais niekas nepriimdavo. Tuomet Salomėja nueidavo į mišką, įlipdavo į eglę ir ten prakentėdavo naktį. „Šunys loja. Automatai trata. Bijau medyje ir sujudėti. Buvo pokaris, neramūs laikai“, – mena moteris.
Vieną dieną ją, trylikametę mergaitę, enkavedistai nusivarė į Kražius ir tardė septyniese. Kaltino, jog ji partizanų ryšininkė. Tik kai išsiaiškino, jog ji nepilnametė, paleido. „Žinojau, kur partizanai. Juk nešdavom valgyti. Bet nepasakiau, – prisimena moteris. – Po tardymo ištino veidas, gangrenavo dantį.“
Kolūkis atėmė viską ir sugriovė namus
Prie visų baisumų prisidėjo ir kolektyvizacija. Atėmė visus Salomėjos tėvų gyvulius, žemę, padargus. O jų sodyboje apgyvendino penkias kolūkiečių šeimas.
Vėliau, kai liovėsi trėmimai, tėvas grįžo į Ganypravą. Norėdamas atgauti bent pusę savo namo ir ūkinių pastatų, kad galėtų gyventi, turėjo atpirkti už 600 rublių. Kitame jų namų gale gyveno kolūkio buhalteris.
Buvęs ūkis palaipsniui buvo naikinamas. Nugriauta klėtis, didžiulė jauja, arklidės. Salomėja mano, jog kolūkio pirmininkas jų šeimai specialiai kenkė, nes jo tėvas anksčiau buvo dirbęs Salomėjos tėvų ūkyje samdiniu.
Vėliau už tą patį dar kartą atkeršijo sunaikindamas ir vyro tėviškę.
Kaip vieną šviesiausių savo gyvenimo dienų S. Apukienė prisimena mamos grįžimą. Ją iš lagerio paleido po Stalino mirties. Buvo atsėdėjusi septynerius metus.
„Tą dieną pustė. Buvo labai šalta. Į kiemą įvažiavo rogės. Išlipo visa balta, apsnigusi. Nepažinau. Tik kai sušneko, supratau iš balso, kad mano mama.“
Ištekėjusi S. Apukienė su vyru statėsi namą Kelmėje. Rąstus „vogė“ iš savo tėvų miško. Teko vogti, nes miškas, kaip ir visa dirbama jų ūkio žemė, buvo nacionalizuotas.
Vyras dirbo kolūkio pirmininku. Per prievartą jį paskyrė vadovauti Pakalniškių kolūkiui. Sakė: „Tavo tėvai – ūkininkai. Išmanai apie žemę. Esi jaunas. Turėtum gerai vadovauti.“
Jis susitarė su eiguliu, kad „nematytų“, kaip kirs savo mišką namui.
Tačiau vyras troško nusikratyti pirmininko darbo. Jis nepritarė kolektyvizacijai. Ir kolūkis jam buvo nepriimtinas darinys. Pasinaudojęs proga, kai rajono vykdomojo komiteto pirmininkas buvo išvažiavęs į komandiruotę, smulkesniems biurokratams nuvežė samagono, rūkytą kumpį. Tie sutiko atleisti iš pirmininko pareigų. Tuomet įsidarbino pieninėje.
Kai įkūrė Tytuvėnų padalinį, teko keltis į Tytuvėnus. Ten reikėjo patirtį turinčių žmonių. Apukai pardavė namą Kelmėje ir pasistatė Tytuvėnuose.
„21 metus kūrenau pieninės garo katilą. Naktimis dirbau šitą vyrišką darbą. Auginau vaikus. Kasmet nušerdavau po porą jaučių, 10–12 bekonų. Laikėme po 50–100 nutrijų. Taip prisidurdavome prie šeimos biudžeto. Pusę metų teko slaugyti giminaitį Amerikoje“, – mena S. Apukienė.
Autorės nuotr.
PATIRTIS: Tytuvėniškė Salomėja Apukienė turi nemažai skaudžios gyvenimo patirties. Teko išgyventi daug baimės, skaudžių praradimų, sunkaus darbo.