Naujausios
Širdį traukia namo
„Gal nuvešit mane namo? – klausė redakcijai straipsnelių parašanti viena šviesiausių ir išmintingiausių Liolių senelių namų Užvenčio padalinio gyventojų Bronislava Jancienė. – Mano kambariai – neiškilnūs, bet švarūs. Ten mano obelėlė ir paukščių pilni vynuogių krūmai.“
88 metų Bronelei globos namuose gerai. Ją myli ir gerbia. Po sunkios ligos pastatė ant kojų. Bet juk paimta buvo iš namų ne nuo gatvės. O pamesti namus taip pat baisu kaip pamesti savo prigimtį.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Ilgesys
Globos namuose Bronislava gyvena jau keleri metai. Tokių kaip ji čia kelios dešimtys. Vien jos kambaryje – kelios tokio pat likimo draugės.
Moteris neturėjo vaikų. Kitos motinos turėjo. Bet gyvena čia, kartu su Bronele. Tai dar skaudžiau. Vienų vaikai užsienyje, kitų – Lietuvoje, bet gyvena toli, trečių, tiesiog nenori ar negali prižiūrėti.
„Namuose gyvenau. Kaimynės padėdavo. Kitąsyk net daržus man pasodindavo. Ateidavo lankomos priežiūros socialinė darbuotoja. Paskui ji išvažiavo dirbti į Vokietiją.
Kol buvom abu su vyru, buvo gerai. Nors ligoniai, bet viens kitam padėdavome. Prieš vienuolika metų vyras mirė. Septynerius metus dar išbuvau viena. Vieną dieną išvirtau. Išvežė į ligoninę. Pagulėjau ten. Paskui perkėlė į Slaugos skyrių. Atgulėjau ten savo laiką. Atvežė čia. Nuo tada beveik nemačiau savo namų. Kartais vasarą parveža. Bet ilgam vienos nepalieka.
Nors čia gerai, bet ne nuo gatvės ar kokių blogų žmonių mane paėmė. Širdis taip traukia namo, tik jėgų nebeturėčiau viena ten gyventi, „ – apie namų ilgesį vis kalba Bronislava.
Rėmėja
Užvenčio globos nameliuose šiuo metu gyvena 36 žmonės. Padalinys buvo rengtas 25 žmonėms. Bet senų vienišų žmonių daugėja. Tenka statyti papildomas lovas.
Su Bronislava kalbamės valgykloje. Duris vis varsto ir galvą kaišioja vyrai. Vienas neiškentęs piktai įsako grįžti kalbėtis į palatą. Jis valgykloje nori žiūrėti televizorių. Mes trukdom. Bronelė pakelia balsą. Dar tu matai čia mane varinėsi. Apsigina. Atrodo, jog gintis čia reikia ir dažniau. Ne visi čia atvežtieji tokie geriečiai kaip ji... Kai kurie – asocialūs, gyvenime nieko gero nenuveikę, o turi dideles pretenzijas.
Bronislava vėl išsilieja: „Mano pensija – tūkstantis litų. Atiduodu 80 procentų, vadinasi aštuonis šimtus. Jie gauna gal penkis šimtus. Kitas – tik 350 litų socialinę pašalpą. Irgi atiduoda 80 procentų. O maistas ir priežiūra visiems vienoda. Aš juos dar paremiu.“
Bronelei pritariamai galva linksi ir šalia prisėdusi globos padalinio vedėja Vilma Andrijauskienė. Globotinė priglaudžia prie jos krūtinės galvą ir visai rimtai sako: „Dabar ji mano mama.“
Iš pradžių Bronelę lankė kaimynės, giminaičiai. Lankytojai, pasak jos, vos tilpo. Paskui vis retyn, retyn. Dabar lankytojų vos vieno kito sulaukia. „Visi tekini, tekini. Tik skuba, lekia, neturi laiko...“
Vedėja džiaugiasi, kad Bronelė – jų šviesulys. Išminties šaltinis. Kiek daug senoviškų eilėraščių moka. Puikią atmintį turi. Į ją gali kreiptis kokio valgio recepto, patarimo.
Kai ją atvežė į globos namus, nevaikščiojo. Bet užsispyrė nepasiduoti ligai. Kilo iš patalo. Ėjo įsikibdama į vaikštynę. Paskui šveitė vaikštynę į šoną. Pasiėmė lazdą. Lazdelė – jos draugė iki šiol.
Trys netektys
Bronislava Jancienė ilgisi ne tik savo namų. Vis prisimena ir savo brangiausius žmones, kurių neteko.
„Labai mylėjau tėvelį. Buvom bežemiai. Bet, kol jis buvo gyvas, dar turėjome karvę, avį, paukščių. Kartą su tėveliu arkliais nuvažiavome pas tokius žmones į kitą kaimą. Tėvelis buvo sušilęs, ištroškęs. Atsigėrė iš tų žmonių kibiro vandens. Pasidarė negera. Atgal važiuodamas skubino arkliuką, sakė, kad bloga. Vėliau paaiškėjo, jog kibire buvo užmerktas muilo akmuo. Jo pildavo į degtinę, kad būtų stipresnė. Netrukus tėvelis ir pasimirė.“
Po tėvelio mirties Bronislavos gyvenimas pasidarė sunkesnis. Nuo keturiolikos metų pradėjo dirbti. Dirbo visą gyvenimą. Dar dešimtmetį netgi išėjusi į pensiją.
„Gerai dirbti stengiausi ne dėl garbės, o kad įrodyčiau, jog sugebu. Ne visi tokią varlelę norėjo priimti į darbą.“
Dar vienas smūgis Bronelei buvo jos mokytojo ištrėmimas:
„Ėjau Ventos gatve. Pamačiau furmoną ir mokytoją sėdintį tarp dviejų kareivių. Sėdi galvą įtraukęs į kalnierių. Nualpau prie vežimo.
Mokytojo pavardė buvo Petras Šležas. Jis priklausė Jaunalietuvių organizacijai. Labai inteligentiškas žmogus. Per klasę eidavo – nesigirdėdavo žingsnių. O klasėje būdavo taip tylu, kad musės skridimas girdėdavosi. Mokiniai jo klausydavosi, nes įdomiai pasakodavo. Jis ir mus skatindavo kurti eilėraščius. Už geresnį eilėraštį mokiniui duodavo du litus, už prastesnį – vieną litą.“
Mokytojas girdavo Bronislavos eilėraščius. Buvo nupaišytas jos portretas ir pakabintas ant sienos.
Trečią kartą Bronislavai širdis iš skausmo plyšo, kai teko laidoti vyrą. Penkiasdešimt metų darnoje gyveno. Gražiai sutarė. Vyras niekuomet Bronislavos neskriaudė. Tik vieną kartą grįžo paryčiais. Su draugais išgėrė. „Pareina palkike nešinas. Tiesia man pagalį: „Bronele mušk mane – nusikaltau.“ – mena B.Jancienė.
„Lietuvos nebėr“
Nors Bronislava sako labiau mėgusi žemės ūkį negu rašto darbus, bet pusšešto skyriaus baigusi moteris – gana raštinga. Mokslas jai puikiai sekėsi, tik sunkiau įsimindavusi datas.
Ant lovos pasidėjusi K.Donelaičio „Metus“ kietais viršeliais. Ta knyga ne tik skaitymui. Tarnauja ir vietoj stalo. Ant jos pasidėjusi globos namų gyventoja rašo savo prisiminimus. Prirašiusi kelis sąsiuvinius. Sąsiuviniai tvarkingai sudėti į maišelį. Prisiminimai – didžiausias Bronislavos turtas. Kartais dalį prisiminimų atsiunčia į redakciją. Išspausdiname.
Neabejinga 88 metų moteris ir šių dienų gyvenimui: „Kartais radijo klausaus ir verkiu. Nebėr Lietuvos. Pozicija – vienaip, opozicija – būtinai kitaip. Prisiveisė daugybė partijų. Visų pavadinimai – gražūs. Bet veiklos žmogaus labui kaip ir nėra. Okupantas pasitraukė. Dabar Lietuva kenčia nuo lietuvių. Žmogus nebemyli žmogaus.
Antai Krikščionių – demokratų partija. Pavadinimas – šventas. Bet iš jų neišgirstu nė vieno krikščioniško žodžio. Tai ir aš, kai klebonas paklausia, kokius griekus padariau, sakau: „Klebone, aš jau nežinau, kas griekas ir kas negriekas.“
Atsimenu tarybiniais laikais, viena moteris skundžiasi, kad nupjovė jos kryžių. Sakiau, jeigu tu kryžių širdyje turi, niekas jo neišpjaus. Bet dabar, kai kryžių niekas neverčia ir nepjauna, ar turime jį savo širdyje? Šiluvoj buvau. Bet Šiluvos neradau. Ten Seimo rūmų salė, išpuošta gėlėmis.“
Bronislava prisimena, jog ir anais laikais buvo visokių žmonių. Žmonės ypač atsisijoja per karą, visokias suirutes. Kai viskas gerai, ramu, bepigu vaidinti gerutį. Gerumas atsiskleidžia sudėtingiausiose situacijose.
„Prisimenu karą, – pasakoja B. Jancienė. – Pradėjo bildėti Čiotiškių tiltas. Nuo Kolainių traukia sunkvežimiai su sužeistais kareiviais. Turėjome išeiti iš namų į ramesnę vietą. Gyvenome paventy. Ten buvo pavojinga. Mama su vaikais patraukė į atokesnę sodybą. Ten jau buvo prisirinkę daugiau žmonių.
Įsikūrėme šalia tvarto. Atsigulėme ant šiaudų. Mama mus ramino: „Nebijokit, čia saugu. Niekas mūsų iš čia nevarys.“
Kitą rytą visi bėgo į Dvarvyčius. Rado prieglobstį vienoje sodyboje. Į ją irgi subėgo daug žmonių. Bet šeimininkai visus priglaudė. Atidarė savo skrynias ir spintas. Leido imti viską, kas kam tinka – drabužių, kad nesušaltų vaikai, patalynės, kad būtų ant ko atsigulti. Rytą išvirė barščių ir visus pamaitino.“
Santvarkų virsme žmonės taip pat atsisijojo. Tik gaila tų gerųjų nedaug.
Dūna, dūneli, dūniki
B.Jancienė globos nameliuose aktyvi per visas šventes. Bet aktyviausia per Duonelės šventę. Moteris prisimena pagarbą duonai, kuri buvo skiepijama tėvelių namuose: „Jei nukrito duonos gabaliukas, tėveliai liepdavo pakelti, nupūsti dulkes, pabučiuoti ir suvalgyti.“
Duoną vadindavo mažybiniais vardais: dūneli, dūniki. Bronislavos šeima turėdavo talentą kepti duoną. Duonkepyje labai skaniai iškepdavo ir juodą, ir baltą.
„Per naktį iškepdavau po keturis pečius duonos. Pečiuje tilpdavo šeši kepalai. Rytą tuos 24 kepalus parduodavome turguje. Labai pirkdavo. Nes mūsų duona skani buvo. Nors jokių paskaninimų nedėdavome. Tik ruginiai miltai, druska ir kmynai. Į baltą duoną įberdavome šiek tiek cukraus.“
Tešlos užmaišydavo didelį medinį duonmaišį. Kol duonkepis įkaisdavo, duonelę minkydavo – ilgai, kad tešla pati kristų nuo rankų. Paskui su eglišakių pečšluoste iššluodavo žarijas. Suformuotus kepalus dėdavo tiesiog ant plytų. Su liže pašaudavo šešis kepalus – tiek tilpdavo į duonkepį. Kol duonelė porą valandų kepdavo, išminkydavo tešlą kitam kepimui. Ir taip per naktį.
Iš duonkepio ištrauktą duonelę padėdavo ant senos švarios staltiesės. Plutelę šiek tiek pašlapindavo.
„Koks įdomus vaiko amžius, – sako Bronelė, nuklydusi į prisiminimus apie duonelės kepimą vaikystėje. – Ypač biedno. Bagoti iš karto nori būti dideli, svarbesni už savo tėvus. O mums ir mažais būti buvo gerai.“
Autorės nuotr.
NUOMONĖ: 88 metų užventiškė Bronislava Jancienė apie viską, kas šiandien vyksta Lietuvoje, turi savo nuomonę.
ILGESYS: Dažną akimirką Bronislava Jancienė prisimena savo namus, kur tiek laiko gyventa, ir apima liūdesys.
PATIRTIS: Per 88 savo gyvenimo metus Bronislava sukaupė daug patirties ir išminties. Iš jos daug ko gali pasimokyti ir globos namų darbuotojos.
PRISIGLAUDIMAS: Glausdamasi prie Senelių globos namų Užvenčio padalinio vedėjos Vilmos Andrijauskienės Bronelė sako, jog dabar Vilma atstoja jai mamą.
KNYGOS: Ant Bronislavos Jancienės lovos dvi svarbios lietuviškos knygos.