Naujausios
Sodininkas
Vytautas KIRKUTIS
Kiekvienas turime savo obelį. Kai kas – ir savo sodą. O jei neturime, galbūt mus aplanko vizija, kaip mūsų obelis turėtų atrodyti, kokiais žiedais pražysti ir kokie obuoliai galėtų ant jos šakų nokti.
Evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis, kurio 300 metų gimimo jubiliejų minime, Tolminkiemyje (dabar Kaliningrado sritis, Čystyje Prudy) pirmasis ėmė domėtis sodininkyste, augino obelis, jas prižiūrėjo ir puoselėjo. Daugelis anuomet Kristijoną Donelaitį prisiminė ne kaip rašytoją, o kaip rūpestingą ir gerai išmanantį sodininką.
„Aš daug valandų praleidžiu savo sode skiepydamas, akiuodamas, sodindamas ir t.t. ir mąstau: reikia palikti ką nors ainiams.“ Tai Kristijono Donelaičio žodžiai viename laiške, deja, laiškas neišliko, apie įrašą žinoma iš Liudviko Rėzos citatos „Metų“ (1818 m.) pirmojo leidimo pratarmėje.
Palikti ainiams sodą – kaip prisiminimą, kaip savo gyvenimo simbolį. O simbolių reikšmių žinovai sako, kad sodas – estetinė vertybė, reiškianti dvasinį nušvitimą, ypatingą nuotaiką, sielos prieglobstį.
Daugelis mūsų pažįstame K. Donelaitį tokį, kokį išmokome vidurinėje mokykloje. Su jo poema „Metai“ ir pasakėčiomis, su keletu tekstų apie jį. Pažįstame tarsi tolimą praeities rūkuose išsisklaidantį šešėlį. Trijų šimtmečių jubiliejus jį kiek priartina prie mūsų, labiau išryškina jo gyvenimo ir kūrybos faktus, ragina dar kartą imti jo „Metus“ ir skaityti.
„Metai“ – paslaptingas kūrinys, daugiasluoksnis, kaskart atveriantis dar neregėtas prasmes, padedantis suprasti tai, ką mes, dabarties žinovai, jau esame pamiršę.
Bet šįkart – ne apie literatūrą, o apie sodą. 2011 metų rudenį Tolminkiemyje literatūros šventės metu Lietuvos ir Kaliningrado srities rašytojai atsodino lietuvių literatūros klasiko sodą.
Šventėje už pastangas išsaugant K. Donelaičio muziejų Tolminkiemyje bei aktyvų Lietuvos ir Kaliningrado srities rašytojų bendradarbiavimą Lietuvos užsienio reikalų ministerijos „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“ apdovanotas Kaliningrado srities rašytojų sąjungos pirmininkas Borisas Bartfeldas. Kai politika išskiria, kartais suvienija, sujungia ir sodas...
Kasmet beveik tris dešimtmečius į Tolminkiemį, į pavasario talką, važiuoja būrys šiauliečių. Čia didelis K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkės Izolinos Lingienės rūpestis.
Šie žmonės supranta, ką reiškia Justino Marcinkevičiaus poemos „Donelaitis“ eilutės: „Privalom iš savęs kažką išmesti, kad Donelaitis tilptų širdyje...“
Pabaigai – trys sakiniai iš poeto Rimvydo Stankevičiaus esė: „Koks šiurpiai laisvas ir vienišas anuomet jis turėjo jaustis savo aukštybėse, iki kurių net akyliausiųjų regos laukas nesiekia? Gal kaip tik todėl savo užrašuose mini sodą, kuriuo mėgo rūpintis, tarsi manydamas, kad sodas – vienintelis už jį patį ilgaamžiškesnis jo darbo rezultatas, liudysiantis ateities žmonėms jį – Kristijoną Donelaitį – apskritai gyvenus. O apie „Metus“ užrašuose – nė žodelyčio.“