Naujausios
KOMENTARAS
Ar savivaldybėse veiksnūs tik direktoriai?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Prasidėjo Kalėdų stebuklai. Kai kurių savivaldybių vadovai vyriausiems ir eiliniams specialistams net ir skyrių vedėjams neleidžia savo nuožiūra teikti informacijos žurnalistams. Pirmiausia turi atsiklausti direktorių, ar leis praverti burnas. O jei leis, su direktoriumi turi suderinti kiekvieną iš tos burnos išskridusį žodį.
Kai kuriose savivaldybėse žurnalistų klausimai priimami tik raštu. Ir atsakoma raštu. Matyt, taip „čėdijamas“ darbas. Raštu atsakyti į klausimus gali prireikti kelių dienų. Tai priklausys nuo specialisto smegenų galios ir viršininkų, su kuriais reikės suderinti rašliavą, skaičiaus. Nors pateikti informaciją žodžiu dažniausiai užtenka pusvalandžio ar kelių minučių.
Bet argi tai svarbu? Juk valdiškoje įstaigoje atlyginimas nepriklauso nuo atliktų darbų kiekio.
Antai vienos Žemaitijos savivaldybės administracijos direktorius savo atsisakymą kalbėtis su žurnalistais motyvuoja tuo, kad jie neva pergamina informaciją.
Bet ar ne toks žurnalisto darbas? Informacija, kurią pateikia įvairūs šaltiniai, yra tik žaliava publikacijai. Žurnalistas privalo atskirti esmę nuo neesminių dalykų, rasti racionalų grūdą ir sudėlioti informaciją taip, kad skaitytojas kuo lengviau suprastų, kas vyksta, kur vyksta ir kodėl vyksta.
O valdininkų raštai tiesiog šaukte šaukiasi būti išverčiami į lietuvišką žmonių kalbą. Kas būtų, jeigu laikraščiai spausdintų krokodiliškus, medinius, negyvus valdininkų sakinius, cituotų trafaretinius sprendimus? Tokių laikraščių paprasčiausiai niekas neskaitytų.
O gal to ir siekiama? Juk žurnalistas nei savivaldybėje, nei teismuose, nei kitose valstybės institucijose nėra laukiamas svečias. Konservatoriai, praėjusią kadenciją, atėję į valdžią, atvirai pademonstavo savo nemeilę, daugiau kaip dvigubai padidindami spaudai PVM.
Kyla ir kitokių minčių. Gal savivaldybių vadovai nori, kad žurnalistai bendrautų tik su jais. Kas antrą dieną imtų iš jų interviu. Jų nuotraukos puikuotųsi laikraščiuose. Būtų puiki reklama. Gal pavydu, kai viešoje erdvėje mirga ne paties vado, o jo pavaldinio pavardė?
Kai kurių savivaldybių darbuotojai aiškina, jog dalyvavo mokymuose – ten ir pamokė, kaip bendrauti su žiniasklaida. Keista. Kas per projektas, kad galėjo mokyti valdininkus pažeidinėti Visuomenės informavimo įstatymą?
Savivaldybes išlaiko mokesčių mokėtojai, kurių katastrofiškai mažėja. Negi jie nenusipelnė žinoti? Ir žinoti ne tik valdininkų nuožiūra perkoštą, nukenksmintą, nugyvybintą informaciją, o tiesą.
Įsakymai, ribojantys savivaldybių specialistų bendravimą su žiniasklaida, jaunesniems darbuotojams įvarė baimės. Kartais nuvažiuoji į kaimo seniūniją. Čia skaudžiausios yra socialinės problemos. Tačiau „po stebuklingųjų mokymų“ jaunos socialinės darbuotojos atsisako kalbėti su žurnalistais. Kuklinasi, jog neseniai dirba. Bet gali įžvelgti ir tikrąją priežastį – baimę.
Kodėl joms neleidžiama kalbėti apie savo sritį? Apie kaimo žmonių, socialinės rizikos šeimų ir socialiai remtinų žmonių gyvenimą? Kokią čia valstybės paslaptį galima išviešinti?
Esą seniūnijų darbuotojos kartais nusišneka, prikalba visokių vėjų, pasako ne taip, kaip reikia... O kaip reikia? Turbūt reikėtų sakyti taip, kaip yra? O gal meluoti? Melo ir tikrovės gražinimo meno dar neįvaldžiusios jaunos darbuotojos negali bendrauti su žiniasklaida, nes dar neišmoko biurokratiniais terminais apvelti savo sakinių?
O gal jos neveiksnios? Gal neveiksnūs visi savivaldybių specialistai, išskyrus direktorius, su kuriais reikia derinti kiekvieną žiniasklaidai ištartą žodį?
Savivaldybės atsitveria nuo žiniasklaidos. Užsibarikaduoja šarvo durimis. Didysis raktas pas administracijos direktorių. Mažasis – pas atstovą spaudai. Bet ar tai sveika joms pačioms? Ar tikrai saugiau tie ponai jaučiasi, po užraktu laikydami informaciją?
Ir ar tai sveika visuomenei? Juk savo darbą išmanantis specialistas gali pateikti tikslesnę informaciją negu atstovas spaudai arba administracijos direktorius. Per kelias lūpas ir per kelias poras ausų perėjusi žinia kaip tik gali būti iškraipyta ir į spaudą patekti nutolusi nuo teisybės. Kaip sugedusio telefono žaidime.
Ačiū Aukščiausiajam, kad dar ne visos Lietuvos ir Šiaulių apskrities savivaldybės pasidavė neprotingai atsiribojimo nuo žiniasklaidos manijai. Girdėjau, jog Akmenės ir Pakruojo savivaldybės geranoriškai dalijasi informacija. Kelmėje taip pat specialistams uždrausta kalbėti tik tai, ko gerai nežino. Ką žino, gali sakyti ir sako.
Žiniasklaida nėra Lietuvos žmonių priešas. Manau, jog dauguma žurnalistų mieliau praneša geras žinias negu blogas. Ir džiaugiasi, kai jų aplinkoje nutinka kas nors gero ir gražaus.
Deja, tenka atlikti ir kitą – blogybių sanitaro funkciją. Žurnalistas privalo tempti blogį į dienos šviesą. Nes apšviestas ir išviešintas jis bent po truputį nyksta.
Tokia jau žiniasklaidos prigimtis. Nusikalsdama savo prigimčiai ji išsigimtų.
