Naujausios
Nelinksmas ruduo
Dalia KARPAVIČIENĖ
Ruduo – toks, kaip ir turi būti: su įkyriu lietumi, po kojomis vis dažniau krentančiais lapais, susitraukusiais nuo drėgmės ir vėjo, po skėčiais pasislėpusiais ir vis skubančiais žmonėmis.
Nors ir privalai susitaikyti su rudens neišvengiamybe – nelinksma. Nes ir vasara kažkaip labai jau greitai prabėgo.
Jei kurią dieną pasirodo saulė – vėl žmogui negerai. Naktimis tuomet jau gąsdina šalnos. Šildymo sezono pradžia su vėlesnėmis pasekmėmis pabudina patį didžiausią flegmatiką. Ir malkų, ir centrinio šildymo būtinybės piniginė išraiška seniai praradusi sveiką nuovoką ir normalų santykį su didžiosios dalies piniginių turiniu. Bet yra taip, kaip yra. O yra taip, kaip visada.
***
Į televizijas grįžta neva atsinaujinusios, bet senų seniausiai žinomos ir dažnam spėjusios įkyrėti laidos: tie patys vedėjai, tie patys kalbėtojai, tos pačios „pupytės“, tos pačios amžinos problemos.
Tas pats – gyvenimo ir buvimo formatas. Kitoks arba protingesnis teiginys nelygu šiukšlių kalne paskęsta prieštaraujančiųjų rėksnių jūroje. Neteko girdėti normaliai diskutuojančių (bent jau per televizijas) lietuvių. Nėra diskusijų kultūros, pagarbos pašnekovui, apskritai – žmogui. Yra tik blaškymasis. Ir daugybė tiesų. Kiekvienam – savo.
Žodžiai atsimušinėja į kitaip nusiteikusiųjų, į kitką įtikėjusiųjų, kitaip gyvenančiųjų sienas. Nors lyg ir teisinga tebelaikoma aksioma apie sutikimą pagal drabužį ir išlydėjimą pagal protą, vis dažniau ir sutinkama, ir išlydima tik pagal puošnias prabangias plunksnas.
Pagaliau su pelenės apdaru, nors ir profesoriumi būdamas, gali būti apskritai niekur neįleistas arba gana greitai įgrūstas į tamsiausią kampą be teisės pasirodyti šviesoje. Negražu? Netinka? O kas yra gražu? Kas tinka?
***
Nepaliauja ausyse skambėti pusę šimtmečio mokiniams atidavusios mokytojos žodžiai apie tai, jog tik suprasdamas menus arba juos kurdamas gali tapti ir būti geru žmogumi. Ir nestovėti po tiltu.
Deja, nei dailė, nei muzika ar literatūra pasaulyje seniausiai nebelaikomi svarbiausiais, kertiniais dalykais. O stovinčiųjų po tiltais – vis daugėja.
Kas karalius? Jo vargenybė Pinigas.
Už skambančiuosius, nelygu judai, ir už šlamančiuosius, žmonės parduoda ir išduoda savo artimus, nepažįstamus, šiaip – praeivius. Ir patys save. Vargas, kai neturi pinigų. Bet siaubas, kai turėdamas jų daugiau negu reikia, nenustoji trokšti. Iki begalybės. Ir tik mirtis visus sulygina. Nors vėlgi – ir po žemiškosios kelionės pabaigtuvių, likusieji gyvieji toliau tęsia pinigų kulto garbinimą: stato brangiausius paminklus, tūkstančius kainuojančias plokštes verčia ant išlygintų, kažkada buvusių kauburėlių.
Kam visa ta tuštybės mugė? Koks jos tikslas?
Sykį, susipainiojusi klaidžiuose vieškeliuose, užsukau į pirmą pasitaikiusią sodybą pasiklausti kelio. Medinė trobelė su mažulyčiais stikliniais, iki švytėjimo išblizgintais langais, nėriniuota staltiesė, fikusas – sulig lubomis, kalendorius su nuplėšiamais lapeliais, kažkur gilumoje garsiai tiksintis laikrodis. Ir smulkutė moterėlė – languota skarele ir šypsančiomis akimis. Žemaitiška šnekta tekėjo ir liejosi į ne žemaitiškas mano ausis. Pirmas įspūdis tiesiog sušildė. Kodėl? Todėl, kad tuose namuose nebuvo nieko nereikalingo.
Kas gali paaiškinti, kurių galų nedaugiavaikei lietuvių šeimai reikalingas kelių aukštų namas, jei vienam su kitu tenka kalbėtis arba vieniems kitų ieškoti mobiliaisiais telefonais?
Labai daug klausimų, į kuriuos paprasčiausiai nėra atsakymų.
**
Draugė iš už jūrų marių rašo, kad ji labai pasiilgusi normalaus lietuviško rudens su lietumi, plaukus ir medžius raunančiais vėjais. „Įsivaizduok, kaip būtų puiku pasitaškyti po balas, prisirinkti rudai raudonų klevo lapų. Pas mus – tik saulė ir saulė“. Ar ne keisti ir nesuprantami norai?
O gal iš tikrųjų viskas yra gerai ir gražu? Gal tikrovę matome tokią, kokią norime matyti, o ne tokią, kokia ji yra? Gal žmonės, kurie nuolat vaidina, taip įsijautė į savo vaidmenis, jog įtikėjo patys tokie esą?
O gal – viskas dar paprasčiau? Gimėme ir gyvename. Visi – po ta pačia saule ir po tuo pačiu dangumi. Iki dėsningos ir neišvengiamos pabaigos.