Naujausios
PRO MEMORIA
Paskutinis Asios Barštein oro bučinys
Vakar rytą Šiaulių ligoninėje mirė žinoma pedagogė, docentė, humanitarinių mokslų daktarė, literatūros tyrinėtoja Asia Barštein. Gyvenimas stebina lemties ženklais: su ja susitikome pokalbiui rugsėjo 6-ąją. Planavome apybraižą apie šią ypatingą moterį. Išlydėdama mus iš savo kiemo Šiauliuose A. Barštein pasiuntė oro bučinį. Tai buvo jos paskutinis „Sudie“.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Misija ir paskirtis
Susitikimą planavome dar vasaros pradžioje. Juokavome, kad tai bus „ilga kelionė per kopas“ – pasakojimas apie kultūros žmogaus gyvenimą, apie tai, kas užaugina žmoguje žmogų, eruditą, inteligentą, apie poeziją ir meilę. Apie tautų likimus. Sutarėme, kad rudeniop bus tas laikas, kai niekur neskubėdamos galėsime kalbėtis apie viską.
Susitikome jos bute Šiauliuose. Pirmiausia ji ėmė dengti stalą vaišėmis. Pačios keptas pyragas su obuolių įdaru, arbata. Rugsėjo 6-oji buvo antroji žydų Naujųjų metų diena.
Asia Josifovna Barštein buvo ne juokais susirūpinusi, kuriuos Naujuosius metus atšventė su sau artimais intelektualais, savo gydytojais – 5773-uosius ar 5774-uosius? Jos virtuvėje kabantis žydų kalendorius skelbė, kad vis dar 5773-ieji, o Izraelio radijas, kurio ji klausydavosi kasdien, pranešė, kad sulaukta 5774-ųjų.
Ji negalėjo pakęsti net menkiausių netikslumų absoliučiai jokiose gyvenimo srityse.
„Žydų Naujieji metai – žmogaus sukūrimo diena. Juk Biblija yra esminis klausimas – kokia žmogaus misija ir paskirtis“, – iškilmingai tada ji pasakė ji.
Kokia buvo jos gyvenimo paskirtis?
Pirmiausia – vaikai, anūkai, proanūkiai. Dievas jai dovanojo penkis proanūkius. Asia Josifovna lenkė pirštus, skaičiuodama, kad jos proanūkių gyslomis teka žydų, korėjiečių, lietuvių, italų, anglų, lenkų kraujas. „Ir turbūt tai dar ne visas sąrašas“, – juokėsi ji tada.
Antra jos įvardinta žmogaus gyvenimo paskirtis – ne šiaip sau pragyventi gyvenimą, o realizuoti save, savo sugebėjimus ir paskirti save žmonėms.
Prašymas Dievui
Asia Barštein viską planuodavo pati. Suplanavo ir mūsų pokalbio pradžią. Pagal Fiodorą Dostojevskį.
Kad būtų įmanoma suvokti žmogaus asmenybės esmę, F. Dostojevskis sudarė 27 klausimų sąrašą. Tik atsakius į šiuos klausimus galima pažinti žmogaus asmenybę. Asia Josifovna visus 27 klausimus kruopščia, dailia rašysena buvo susirašiusi į vieną sąsiuvinį.
Pirmasis F. Dostojevskio klausimas – koks žmogaus gyvenimo devizas? Ji atsakė Senekos mintimi: „Šykštumas kilnus tik vienu atveju – taupant laiką“. Ji pabrėžė, kad tai ilgus metus buvo jos gyvenimo devizas.
„O dabar, mano mieli draugai, aš jau turiu kitą credo“, – ir ėmė deklamuoti eilėraštį. Apie tai, kaip žmogus prašė Dievo lengvo gyvenimo, nes viskas niūru aplinkui. Dievas liepęs žmogaus šiek tiek palaukti, nes žmogus jo paprašys visai ko kito. Štai jau baigiasi kelias, su kiekvienais metais vis plonesnis gyvenimo siūlas.
„Lengvo gyvenimo prašiau Dievo, o juk reikia paprašyti lengvos mirties“, – taip baigėsi paskutinis jos gyvenime deklamuotas eilėraštis.
Pasirinkimas
Vos sužinojusios apie mamą ištikusį insultą, į Lietuvą atskrido abi dukros. Jos buvo visas dienas iki pat mamos išėjimo. Dukros – žinoma režisierė Nataša Ogaj-Ramer ir jaunesnioji dukra Raisa Ogaj – su savo šeimomis gyvena JAV.
A. Barštein žinojo, kad žurnalistai paklaus apie tai, kodėl ji liko gyventi Šiauliuose, viena, be savo šeimos.
Ji atsakė, kad nori išlikti žmogumi. Kas ji būtų buvusi ten, JAV?
„Aš ten būčiau buvusi kurčia ir akla, nesuprasdama kalbos, negalėdama žiūrėti televizoriaus, klausytis radijo. Kaip aš būčiau gyvenusi be puikios klasikinės muzikos? Ten geri koncertai labai brangūs ir į juos nenueisi, kaip aš į Filharmoniją, o tik nuvažiuosi. Mano vaikai turi turėti savo gyvenimus. Vis tiek aš ten būčiau buvusi viena.
O čia, Šiauliuose, man gatvėje beveik kiekvienas žmogus pažįstamas“, – nelengvai tada žodžius rinko Šiaulių šviesuolė.
„Bijojau būti provincialė“
Asia Barštein tada juokėsi, kad ji, visą gyvenimą dėsčiusi literatūrą, nemokėjo tiek daug eilėraščių mintinai, kaip išėjusi į pensiją. Ji kasdien stengdavosi išmokti bent po vieną eilėraštį, spręsdavo kryžiažodžius – jos tikslas buvo ne tik savišvieta. Ji taip lavino savo atmintį.
„Reikia dirbti su savimi. Koks gyvenimas – nieko nesuprasti, nieko nežinoti, netobulėti? Man gyvenimas nieko nedovanojo, aš stengiausi pati, nes niekada žmogus nežino, kokius išbandymus jam Dievas duos rytoj“, – pranašiškus žodžius likus kelioms valandoms iki insulto pasakė Asia Josifovna.
Jos nei Dievas, nei gyvenimas nelepino. Įstojusi į Odesos (Ukraina) universitetą, kilusi iš mažo žydų miestelio Šargorodo, jauna mergina iš visų jėgų stengėsi lavintis.
Karo metu evakavosi visas Odesos universitetas, paskui universitetą prekiniuose vagonuose važiavo ir ji. Nuo karo baisumų į Alma-Atą (Kazachstanas) pasitraukė jau baigusi antrąjį kursą.
A. Barštein pasakojo, kad su pagyrimu universitetą Alma-Atoje baigė vien todėl, kad buvo badas. „Mes taip norėjome valgyti! O kad negalvotume apie tai, eidavome į biblioteką ir ten skaitydavome, skaitydavome“, – pasakojo pedagogė.
„Aš taip bijojau būti provincialė!“ – prisiminusi savo jaunystę sakė Asia Josifovna. Su draugėmis jos lankydavosi klasikinės muzikos koncertuose. „Puiki Listo muzika! Dieve, o aš nežinau, kas tas Ferensas Listas. Kitą dieną jau bėgu į biblioteką ir skaitau viską apie jį“, – pasakojo apie savo ėjimą į šviesą.
Paskutinis „Sudie“
Asia Josifovna viso pokalbio metu žavėjo įspūdinga atmintimi. Šypsena veide. Elegancija. Erudicija. Kalbėjimo maniera.
Daugiau negu tris valandas kalbėjomės apie jos gyvenimą, kuris apima ištisą epochą, daug šalių, daugybę žymių pasaulio žmonių, nesuskaičiuojamą galybę aukščiausio lygio literatūros kūrinių.
Trumpam išėjome pasivaikščioti į bulvarą. Išlydėdama mus iš savo kiemo ji pasiuntė mums oro bučinį. Tada nežinojome, kad tai buvo jos paskutinis „Sudie“.
Asia Barštein kaimynei tądien pasakė esanti labai laiminga dėl šio pokalbio. Po kelių valandų, temstant, kaimynė pastebėjo, kad jos bute nedega šviesa. A. Barštein ištiko insultas.
Gyvenimas trapus. Liko paskutinė žinomos mokslininkės išpažintis, liko paskutinės jos gyvenimo nuotraukos, paskutinis jos balso įrašas. Juos perdavėme gedinčioms dukroms.
P.S. Šiandien dar ne paskutinis atsisveikinimas su Šiaulių šviesuole. Rugsėjo 27-osios dienos priede „Atolankos“ bus spausdinama apybraiža apie Asią Barštein iš viso mūsų pokalbio.
Trumpai apie Asią Barštein
Asia Barštein (1922-01-25 Šargorodas (Ukraina) – 2013 09 18 – Šiauliai) – docentė, humanitarinių mokslų daktarė, literatūros tyrinėtoja, pedagogė.
1939–1944 metais studijavo Odesos, Alma-Atos universitetuose. 1973 metais Maskvos srities pedagoginiame institute apgynė disertaciją „XX amžiaus trečiojo dešimtmečio žurnalų satyros raidos kai kurios problemos“.
1944–1945 m. Semipalatinsko (Kazachstanas) pedagoginio instituto, 1946–1949 m. Vinicos (Ukraina) pedagoginio instituto dėstytoja. Šiaulių pedagoginiame institute dirbo nuo 1949 metų. Net ir išėjusi 1995 metais į pensiją, ji toliau tęsė darbą dar beveik dešimtmetį. 1950–1952 metais Šiaulių pedagoginiame institute dirbo Rusų kalbos ir literatūros, o 1983–1985 metais Rusų literatūros katedros vedėja.
Nagrinėjo rusų rašytojų S. Jesenino, V. Majakovskio, M. Zoščenkos ir kitų XX amžiaus pirmos pusės rašytojų kūrybą.
Jono TAMULIO nuotr.
ATSISVEIKINIMAS: Paskutinė Asios Barštein fotografija prieš atsisveikinant.
ATSISVEIKINIMAS
Atsisveikinimas su velione Asia Josifovna Barštein – šiandien nuo 12 valandos laidojimo namuose Dvaro gatvėje 99, Šiauliuose.
Urna išnešama penktadienį (rugsėjo 20 dieną) 14 valandą. Laidotuvės vyks Ginkūnų kapinėse.
