Naujausios
Šiaulių literatų klubas „Verdenė“
Zofija GAJAUSKYTĖ–KARPIENĖ
„Verdenė“ tarsi šaltinis ištryško netikėtai prieš dvidešimt trejus metus. Klubo branduolį sudaro dešimt žmonių. Iki šiol jie tie patys nuo pirmųjų „Verdenės“ įsikūrimo metų.
Dažniausiai keičiasi jauni, vieni emigruoja į užsienį, ateina kiti. „Verdenė“ jaunimui padeda kūrybiškai augti.
Šiuo metu klube iš viso dvidešimt narių. Daugelis yra išleidę po vieną ar kelias autorines knygas. Turime ir tris bendraautorinius almanachus ("Prie tėvonijos šaltinio“, „Per žvirgždą“, „Atvertys").
„Verdenės“ vadovės Eugenijos Liumaitės dėka pirmasis dešimtmetis buvo labai aktyvus. Užtenka veiklos ir dabar.
Vis negalime pamiršti dviejų aktyvių literatų, mirusių prieš kelerius metus: Gedimino Anusevičiaus–Genio ir Boriso Puzino. Jų posmai mums yra kaip testamentas, kaip priesaika. Todėl norėtume, kad „Atolankų“ puslapyje jie būtų gyvi kartu su mūsų posmais.
Gediminas Anusevičius–Genys:
Aš jums palieku visą platų dangų,
Šaltųjų kilimų žvaigždėtą šventę.
Paimkite, uždekite tarp rankų
Ne svetimą, o savąjį „gyventi“.
Borisas Puzinas:
Mano kraujas – tai sultys prisirpusių vyšnių,
Mano šaknys – giliai dirvoje Lietuvos.
Iš tenai atėjau, aš į ją ir sugrįšiu,
Išdidžios nenulenkęs prieš vėjus galvos.
Antanina DAPKUTĖ–PUKĖNIENĖ
Gimtinė
Žvelgiu nuo gimtinės
kalno
Į vingiuojančią Dratvinio
vagą,
Kur paupiu
ievos
Nusivelka rūbą kas
metą.
Krantai molėti ir
statūs –
Čia ūkia pelėdos kas
naktį.
Žemuogių raustančios
lūpos
Vaikystės delnuose dar
pūpso.
Ilgesio akys lig
šiol
žvelgia į Dratvinio
vagą.
Akrostichai
Motulė
Mylima gyvybės Nešėja!
Oriai atvėrus laiko duris,
Tu vienintelis kelias į tiesą.
Už rugį kantresnė buvai ir esi –
Lieptas į artimo meilę.
Ėjau, skubėjau ir tebeeinu pas tave.
Ilgesys
Ilgesys auštančio ryto
Liepsnoja rasų akimis,
Genamas debesio pilko,
Edelveisą dievams padalijo –
Yra vasarvidžio tiltai,
Susipynę erdvės begalybėj.
Zofija GAJAUSKYTĖ–KARPIENĖ
Beveidė
Aš galiu būti
be veido
ir galiu turėti
jų daug.
Ir tai nebus
kaukė.
Norėsiu, kad
tarp jų
pasiklystum
tu.
Žinau, tu manęs
sulaukti
negalėjai,
nes tuo metu
aš neturėjau
veido.
Akrostichai
Duona
Dangun plaukia viltys.
Urzgia alkanas šuva.
Obuoliai noksta ne jam.
Niekas nenori mirti iš bado –
Angelai tik gieda, nors ir nevalgo.
Meilė
Mūzos, deivės,
Eilėraščių okeanai
Iš meilės
Lietumi liejasi,
Ėglių dūmais kvepia.
Alfredas STANCELAITIS
Nerimas
Toli melsvieji ežerai –
Gal pakeliui mums dviese.
Ant medžių žvilga pumpurai
Šakas sparnais ištiesę.
Kai dvelkia vėjas iš pietų,
Švelnius kedena plaukus.
Šypsaisi lyg pelenė Tu –
Dangaus tyrumo laukiu.
Mažytis, mielas vieversys
Plevena per padangę.
Jau greit visa gamta atgis:
Į sielą šventė beldžias.
Andriejus ARCHIPOVAS
***
Išprotėjusios snaigės
krenta nesustodamos.
Pavasaris apmirė
žiemos gniaužtuose.
Nebegali ištrūkti
Ir ieško
lyg spurdantis paukštis laivės.
Sudaužiau lašančius varveklius.
Išmindžiau sniegą
purvinais batais.
Niekas nepasikeitė.
Snaigės...
jos vis krenta į vaiko delnus.
***
Meteorai
nevaldomi,
neprognozuojami.
Planetų liekanos
sušalusios
vienišos.
Retai besusitinkame –
Kol pagaliau
sudūžtame
išskrendame
Niekur.
Kur tu? Kur aš?
Nerasiu.
Neatrasi.
Arūnas TIŠKUS
„Nakties rapsodijos“ fragmentai
Pamėkliški jaspio sienojai
ikonos veidais
stebi žiburių kapiliarus
pulsuojančius gatvių arterijose
Nuskandintų krantinių
makabriški atodūsiai
virpina gelmę
sidabriniais atspindžiais
susimoka už atvaizdą
naktinių žiburių gildijai
Ernesta KAZLAUSKIENĖ
Paveikslas
Jei galėčiau nupiešti pasaulį,
Jam nutapyčiau sparnus.
Gal adatą smeigčiau į šerdį
Su pažadu būt atsargus.
Spalvoti, margi teptukai...
Juos galim dalintis perpus.
Aplinkui stūgauja vėjai
Švelniai suvėlę dažus.
Eugenija LIUMAITĖ
Vėl...
Šviesu,
kai tu kalbi,
kai grįžti krantine,
lagamine sutalpinęs
neišsakytą nuojautą ir nuovargį.
Šviesu,
kai saulėgrįža
sukviečia jonvabalius
Į debesų pievas
Tik nerink
saulėgedžio šukių.-
Žirs po kojomis,
smigs atmintin –
nebus rytojaus.
Aidės kitų lūpomis
tik Piaf šedevro fragmentas
„je ne regrette rien -“ *
iššūkis tobulybei...
Vėl?
* „ aš nieko nesigailiu“ (pranc.)
Neringa JUODEIKYTĖ
* * *
Vėl ganosi Trojos arkliai...
Ikonomis ropojant skarabėjams
net celėje malda nutyla.
Vien tik vaikai –
atkaklūs odisėjai
nerūpestingai tęsia karmą.
Ir jų skylėti šalikai
moja Levanto vėjui
it krištolo ciboriumui aukštai.
Ties ambona priklaupia
patirtis –
šyduota moteris, pažinus dykumą.
- – - – - – - -
Ant grindinio
pabyra
rožinis.
Ona VALANTINIENĖ
***
Pro degančią sniego žariją
Gėliasparnius žodžius
Šnabžda žolė, išsiilgusi saulės.
Vėjo kvėpavimas
glosto pavargusį sniegą.
Sminga į žemę vandens adatėlės -
Lietus siuvinėja pavasarį.
***
Laiko protakoj veriasi žodis.
Pirmos valandos artume
Auga tyras ir šiltas.
Kuria akmenį, medį, žolę,
Teka vandeniu, skyla į skiemenis,
Iš aeonų iškelia žmogų.
Atvėręs žinojimo atsklandą
Žmogus priglunda prie medžio,
Žemės, vandens.
Keisto jausmo keista impresija
Dangaus ir žemės vienovė...
Renata VELKAITĖ-BUTKIENĖ
***
Vėl vėlinas vakarė vėlyva
ir keičiasi laukimo spalvos.
Jaučiu tuštybę savyje,
galėtų kas ir gerklę perkąst –neskaudėtų
Gal dar kada likimas
išnuomos sparnus,
Kad aš kartu su paukščiais skrist galėčiau...
Dabar esu ne su jumis –
tik čia.
Bet susitiksim ten,
kur vakaras vėlyvas vėlinas.
***
Kai lapai metė
rudenį medžius
ir drėgnos kojos braidė tylą,
tada vorai vėl ėmė megzt tinklus
gurkšnodami auksinio ryto vyną
***
Laukimas kantrią širdį drasko,
O dienos trumpina metus.
Išeičiau ten, kur kitas laikas laukia
Ir niekad nebegrįžčiau praeities keliu.
Teresė RAČIENĖ
Prisikėlimo uvertiūra
Kaip iškilmingai
Gieda medžiai
Violetinį choralą...
Tarsi nuo miros
Apsvaigsti
Nuo žalio
Pumpurų prisikėlimo.
Eini per žemę
Ir girdi
Jos giesmę
Amžiną -
Nuskaidrintą
Gamtos
Širdies
Plakimą...
Tik saulės
Sudužo diena
Į grindinio akmenį,
Šaižiai ore virptelėjęs,
Širdin neįskridęs...
Jaunas buvo žodis,
Vos vaikščiot pramokęs...
Sudužo žodis.
Diena sudužo.
Reikėjo saulės:
Dienai,
Žodžiui,
Sutryptam gėlės žiedui...
Saulės nebuvo.
Šviesią
Dienos valandą
Įžūliai žiaumojo
Nakties pasiuntiniai.
Valerijus ŠIDLAUSKAS
***
Kas apgenės mus,
Kalbas medžiai pavasarėjant,
Mėnesienoj šokdami
Lyg žaibai mėlyni.
Akli pumpurai liečia žvaigždes,
Siluetus pilkšvus, drungną vėją
Ir staiga baltą veidą apčiuopia nakty.
Miela, girdžiu, žodžiai šnara, sugrįžk,
Kaip čiulbantis rytas nusileisk į rankas
Ar įbrisk į ledo šaltinį
Kurs į mano širdį nuveš.
Žilvinas
SKAČKAUSKAS
Kaip aš praradau humoro jausmą
(Nikoks vaizdelis)
Jei būtų kas mane pamatęs prieš dvidešimt metų... Na, neperdedant – L. Gaidajaus komedijų herojus – Afonia au akiniais.
Bet pasklido zirzimas – gyvenam ne taip, kaip turėtume. Privalėtume kaip suomiai...
Suklusau – žodis ,,suomiai“ darė įspūdį...
Bet ne taip gyvename, aiškino, todėl, kad dar rublis apyvartoj ir sovietų kariuomenė...
Pradingo ir rublis, ir sovietkariai, tačiau ir su litais jaučiausi kaip Sacharos ar dar kažkokioj dykumoj.
Reikia stot į NATO, paprotino mane išmintingesni, tuomet paplūs į mus investicijos...
Įstojom, o moderniškose smuklėse pasirodė ne lietuviškai kalbantys, užtat mokūs vyrukai. NATO desantas.
Tačiau Sachara paliko Sachara, o gal ir Gobio dykuma. Galgi net Mirties jūra, nes korėsi bendražygiai ir pažįstami dešimtimis. Susiaurinau, menu, savo šypseną perpus, kol aukštaūgis premjeras mus stabilizavo.
NATO ne viskas, tuomet perskaičiau, va, jeigu į Evrosojūzą (pasak radijo stoties „Svoboda"), įstotume, tuomet...
Įstojau. Įmyniau.
Tada tie draugeliai, kurie dar nepasikorė, išlėkė į anglijas ir airijas...
Dabar man įrodinėja – reikia įsivesti eurą. O man, tai girdint, jau nebe juoktis, o verkti norisi...
Žilvinas SKAČKAUSKAS
Senos dainos
(Borisui Puzinui)
Senos dainos liūdnos,
Kaip seni žaidėjai.
Joms beliko, rodos,
Vien tik jubiliejai.
Bet sugrįžta dienos,
Kaip dangun kometos,
Ir seni žaidėjai
Vėl iš centro mėto.
Senvagės patvinsta,
Senos dainos – mielos...
Lyg žirgai staininiai
Kartais grįžta dienos...
Jeigu dainos – tikros,
Jei tikri žaidėjai...
Senvagėm kadaise
Plačios upės liejos!
Audronė GUTAUSKAITĖ
VYRIŠKA PAGALBA
(ištrauka)
... Kaip tik tuomet, lyg viską atspėjęs, laboratorijos vedėjas Stanislovas netikėtai pasikvietė Dovilę apsilankyti jo nedideliame tarnybiniame bute studentų bendrabučio gale.
– Ateikite šiaip sau, išgersime kavos, paplepėsime, – tepasakė. Tarp jų jau buvo užsimezgęs šioks toks kolegiškas pasitikėjimas, tad Dovilė be baimės sutartą valandą nupėdino į savo viršininko namus.
- Na, brangioji Dovile, tai ką gi ketinate veikti, baigusi mokslus? – pasilabinęs ir pakvietęs vidun lipšniai pradėjo pokalbį senukas.
- Dar gerai nežinau, – atsidūsėjo mergina, mintyse stengdamasi perprasti šio keisto kvietimo tikslą. – Jei tik galėčiau likti universitete, būtų labai gerai. O jei ne – tektų eiti į mokyklą... Kur dingsi... O nesinorėtų.... – liūdnai nutęsusi vogčiomis dirstelėjo į pašnekovą, spėliodama, kur toliau tas pokalbis vinguriuos.
- Suprantu ... Taip... Tam ir pasikviečiau jus... Nelengva pradėti, bet... prašom pirma mane atidžiai išklausyti ir neskubėti tarti „ne“. Visi žinom, kokia protinga ir gero charakterio mergina esat, kaip atsakingai žiūrite į mokslą ir pareigas. Veikiausiai nustebinsiu jus, bet šis ypatingas pasiūlymas yra neabejotinai naudingas abiems pusėms, – toliau atkakliai porino senukas, iš susijaudinimo vis labiau pūškuodamas ir vis tankiau ranka braukdamas nuo veido staiga upeliais pažliaugusį prakaitą. O Dovilė jo besiklausydama vis labiau triko ir nervinosi, nė nejausdama, kaip vieną po kito kemša į burną prie kavos patiektus padžiūvusius sausainukus. – Matote, esu jau nebejaunas, – atkakliai varė savo kalbą Stanislovas. – Rudenį išeinu į pensiją. Dairausi žmogaus – savęs vertos pamainos – pajėgsiančio tinkamai vadovauti laboratorijai. Katedroje siūliau vieną kandidatūrą, ten man pritaria... Bet mąstau ir apie save... Esu vienišas, neturiu nei giminių, nei artimųjų... Nedaugelis žino apie įsisenėjusią cukraligę, kuri vis labiau spaudžia mane prie žemės, gali nutikti ir taip, kad būsiu reikalingas rimtos priežiūros...
Čia jis staiga nutilo, susikaupė, giliai įkvėpė ir, įrėmęs į apstulbusią Dovilę savo įžymųjį skvarbųjį žvilgsnį, šaižiu balsu išpyškino:
- Tekėk už manęs, Dovile! Juk ne už ačiū prašau – paveldėsi ir pareigas, ir butą! Aš tave apsaugosiu kiek galėdamas, nebesijausi vieniša ir niekas nebedrįs tavęs skriausti... Sutik, mergaite! – maldaute maldavo senukas, liulėdamas ir kretėdamas visu savo stambiu kūnu.
- Aš sutinku, Stanislovai, – netikėtai pačiai sau išsprūdo skubus ir tylus Dovilės atsakymas, švieste nušviesdamas senuko veidą laiminga palengvėjimo šypsena.
Toliau įvykiai įsisuko tarsi savaime...
