Naujausios
Rūta nenori palikti kaimo
Laikinai Pakražančio kultūros centro direktorės pareigas einanti Rūta Senkutė sako, jog tik todėl, kad myli kaimą, jai, vienintelei iš savo kurso draugų, pavyko gauti darbo.
„Universitetus baigę jauni žmonės dairosi į miestą, – sako Rūta. – O man mieste visko per daug.“
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Jurginės žemaitiškai
Per praėjusį savaitgalį Pakražančio kultūros namuose vykusią Jurginių šventę Rūta Senkutė pirmąsyk renginį vedė žemaitiškai. Tėvų namuose ir privačiame gyvenime Plungės žemaičių tarme kalbanti Rūta jautėsi kaip žuvis vandenyje.
„Aš net mąstau žemaitiškai. Vesdama renginius literatūrine kalba nuolat jaučiu įtampą. Bijau, kad galiu nukąsti galūnę, ne taip sukirčiuoti kokį žodį“, – sako mergina.
Tačiau jaudulys jai tik prieš einant į sceną.
„Užkulisiuose stoviu. Rankos kojos dreba. Pila devyni prakaitai. Išeinu į sceną – viskas baigiasi. Pasijuntu gerai. Nurimstu. Scena – mano erdvė. Čia aš šeimininkė. O adrenalinas, matyt, mano gyvenimo variklis, – kalba R. Senkutė. – Kai darbe šneku žemaitiškai, bendradarbiams patinka. Klausdavo, kada ir scenoje prabilsiu žemaitiškai. Jurgines nusprendžiau vesti savo tarme. Džiaugiuosi, kad Pakražančio žemaičiai mane suprato.“
„Šuns darbą pasirinkai“
R. Senkutė kilusi nuo Platelių. Baigė šio miestelio gimnaziją. Norėjo studijuoti muzikos pedagogiką Telšių kolegijoje, tačiau nesusidarė grupė. Teko pasirinkti kitą specialybę – kultūros veiklos vadybą ir režisūrą.
Mergina nesikratė ir tokios specialybės. Nesvetima jai kultūros namų veikla. Ir teatras – nesvetimas. Užaugo scenoje. Mat senelis visą gyvenimą dirbo kultūros namų direktoriumi, močiutė – meno vadove. Tėvai dalyvavo saviveikloje. Tėvas muzikantas. Mama – balsinga dainininkė. Su jais ir trys vaikai. Dabar visų jų veikla susijusi su muzika. Rūta baigė muzikos mokyklą. Brolis dirba muzikos mokykloje, groja pobūviuose. Jaunesnioji sesuo muzikos mokyklą dar lanko.
Tik senelis žemaitiškai parūgojęs: „Šuns darbą pasirinkai.“
Per Kražius į Pakražantį
Telšių kolegiją baigusią Rūtą gyvenimas atvedė į Kražius. Merginai patiko istorine praeitimi garsus miestelis, M. K. Sarbievijaus kultūros centras. Patiko čia gyvenantys ir dirbantys žmonės bei jaunimo gausa.
Niekas iš karto nepasiūlė darbo. Rūta į kultūros centrą eidavo kaip saviveiklininkė. Įsitraukė į dainuojamojo teatro veiklą.
„Atsidūriau visiškai svetimame krašte. Tačiau sutikau labai daug draugiškų žmonių ir bendraminčių. Ačiū jiems, kad pritapau. Kitaip susiklosčius likimui gal būčiau dirbusi kokiame „Maximos“ sandėlyje,“ – džiaugiasi 23 metų kultūros darbuotoja.
Metus pabendradarbiavusi su M. K. Sarbievijaus kultūros centru, parodžiusi ką sugeba, mergina gavo darbo Pakražančio kultūros centre.
Jai pasiūlė pavaduoti motinystės atostogų išėjusią darbuotoją. Dabar laikinai eina direktorės pareigas. Mat, kol vyksta svarstymai jungti ar nejungti Pakražančio ir Kražių kultūros centrus, nuolatinio direktoriaus pareigoms konkursas neskelbiamas.
Rūta pasakoja vienintelė iš dešimties kolegiją baigusių bendraamžių savo kurso draugų susiradusi darbą pagal specialybę. Kitiems teko traukti į užsienį. Kelios ištekėjo, augina vaikus. Tiesa, jų kurse studijavo keliolika dirbančių žmonių. Jie, matyt, ir šiandien turi darbo.
Rūtai pasiūlė dar ir choreografijos pamokų Kražių gimnazijoje. Porą dienų per savaitę moko vaikus šokio.
Darbai – laikini. Tačiau mergina įsitikinusi, jog gyvenimas ir toliau parodys jai kelią, kaip parodė iki šiol.
Nereikia plaukti už jūrų marių
„Nenorėčiau plaukti už jūrų marių dėl pinigų,“ – svarsto mergina.
Daug jos draugių ir giminaičių pluša užsienyje. Rūta nenorėtų laužyti liežuvį svetima kalba, patarnauti svetimiems. Juk ne vien dėl pinigų žmogus laimingas.
Lietuvoje gyvendama bent kartą per mėnesį aplanko tėvus. Ir tai mama apgailestauja negalinti nė rankos padėti ant peties savo vaikui. Kaip jaustųsi, jeigu negrįžtų po kelerius metus?
Užsienyje Rūta buvo tik vieną kartą. Dar studijuodama su drauge nusprendė aplankyti Paryžių. Su kuprinėmis ant pečių išskrido nežinodamos, kur nakvos. Teko miegoti ir po atviru dangumi, ir stotyje, ir studentų bendrabutyje. Bet pamatė Paryžių.
Rūta įsitikinusi, jog kaimas ją aprūpins darbu. Universitetus baigę jauni žmonės nori įsitvirtinti didmiesčiuose. Į kaimus retas dairosi. O jos netraukia miestas. Jis išvargina. Išsunkia. Mergina mėgsta dirbti su žmonėmis. Darbe pasisotina bendravimu. Po darbo norisi platesnės erdvės, nuošalumo, savo gyvenimo teritorijos.
Tiesa, lėšų trūkumas žlugdo ir kai kuriuos jos planus. Svajojo studijuoti universitete. Tačiau studijos kainuotų tūkstančius. Mergina nepajėgtų susimokėti. Sako, jog nesmagu, kai finansai trukdo. Bet jeigu kada nors būtinai prireiks dar vieno „lapelio“, tai bus spyris, ir ji ras būdų išspręsti problemą.
„Lietuvoje dirbdamas uždirbi tik tiek, kad nebadautum, turėtum ką apsirengti, sutaupytum pigiai mašinai ir užtektum kurui į tą mašiną įpilti, – kalba Rūta. – Tačiau iš tikrųjų nėra taip blogai, kaip žmonės nupiešia. Aš esu labai linksmas žmogus. Kartais einu gatve ir dainuoju mintyse. O gal ir garsiai... Net praeiviai į mane įtariai pasižiūri. Bet negi būsi surūgusi?“
Autorės nuotr.
VARIKLIS: Rūta Senkutė sako, jog gera nuotaika – vienas iš gyvenimo variklių.
PRITAPIMAS: Kelmės rajone pritapusi plungiškė Rūta Senkutė už savo sėkmę dėkinga mūsų krašto žmonėms.
TEATRAS: Rūta (antroji iš kairės) vaidina Kražių M.K.Sarbievijaus kultūros centro dainos teatre.
VERTYBĖS: Sava kalba ir savos tradicijos Rūtai Senkutei (viduryje) bei jos bendradarbiams Danutei Anankaitei ir Sauliui Venckui yra didžiausia vertybė.