Naujausios
Dvarponės gyvenimas: palūžti neleido optimizmas
Devyniasdešimtmetė Dvarčiaus kaimo gyventoja Stasė Norkienė didžiąją dienos dalį prikaustyta prie lovos. Tačiau moters akys spindi optimizmu. Seniūnijos gyventojų dvarpone vadinama tremtinė net Sibire eidama dirbti į mišką su mažu sūneliu ant rankų dainuodavo lietuviškas dainas. Kitos moterys verkė, o ji dainuodavo, nes šventai tikėjo, kad išauš diena, kai galės grįžti į Lietuvą.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Mažoji žąsiaganė
„Nesu nei turtuolė, nei dvarponė, – išgirdusi, kad ją dvarpone vadina vietos gyventojai, – kalbėjo kuklioje medinėje pirkelėje gyvenanti Stasė Norkienė. – Susigrąžinau 150 hektarų žemės, 30 hektarų miško. Bet išdalinau vaikams. Juk vaikais ir anūkais tai esu bagota. Sau pasilikau tik dešimt hektarų prie namų. Nuomoju ūkininkui. O pačios daržai – tik palei duris. Ir šiltnamis kieme.“
Ta žemė, kurios šeimininke tapo Stasė, jos vyro Benedikto Norkaus.
Stasės tėvai gyveno Alytaus rajone, Simno valsčiuje. Turėjo nuosavos žemės. Bet reikėjo išmaitinti ir daug burnų. Stasė žiemą lankė pradžios mokyklą, o nuo pavasario iki rudens ganė žąsis, paaugusi – karves pas ūkininkus.
Vieną dieną į Dzūkiją atvažiavo Stasės tėvo sesuo. Padirbėjusi Amerikoje ji nusipirko ūkį Kelmės rajone, Dvarčiaus kaime. Reikėjo pagalbininkės, nes savo vaikų neturėjo.
Nors ir tetos ūkyje reikėjo sunkiai dirbti, pasak Stasės, Žemaitijoje jos gyvenimas palengvėjo.
Tetos vyro žmona
Kai mažoji Staselė jau virto į paneles, pasiligojo jos teta. Kaune jai darė operaciją, bet neatlaikė. Dar sirgdama teta prašė Stasikės nepalikti jos vyro, prižiūrėti jį iki mirties.
Jaunoji panelė vykdė tetos valią. Benediktas Norkus tuomet jau buvo garbaus amžiaus. Norėdamas, kad Stasė įgautų kitokį statusą ir po jo mirties galėtų paveldėti turtą 45 metais už Stasę vyresnis Benediktas jai pasipiršo.
Ištekėjus Stasės gyvenimas – ne ką tepalengvėjo. Žemės daug. Reikėjo nemažai plušėti ir rūpintis. Jaunoji dvaro šeimininkė ir toliau darbavosi kaip tarnaitė.
„Bet aš turėjau daugiau valios, galėjau padėti savo giminei, – mena moteris. – Mirė mano mama. Paliko visai mažytę poros metukų seserį. Sužinojau, kad tėvas vedė kitą moterį. Nenorėjau, kad mažiausioji mano sesutė augtų prie pamotės. Parsivežiau ją, užsiauginau, leidau į mokyklą.“
Netrukus ir pati Stasė susilaukė sūnaus.
Aštuoneri metai Sibire
Stasės kūdikiui buvo vos pora savaičių, kai ją su krūtimi žindomu vaiku ir vyrą ištrėmė į Sibirą. Lietuvoje paliko tik mažąją sesutę. Sibirą Norkai pasiekė per Velykas.
Nors vyras, vežamas į Sibirą, buvo jau garbaus amžiaus, drąsino kitus, jaunesnius ir stipresnius žmones: „Mes vistiek grįšim į Lietuvą. Nenusiminkit. Komunistai neužkariaus viso pasaulio.“
Vyrą įdarbino sargu daržovių sandėlyje. Stasė turėdavo eiti dirbti į mišką. „Mažų vaikų turėjusios moterys, palikdavo vienai kuriai, kad ji padabotų. Bet mano Benukas nepasilieka ir viskas. Turiu neštis į mišką. Mat kiti vaikai iš jo atimdavo duoną. Todėl nenorėjo būti. Aš einu pirma. Kitos moterys eina iš paskos. Verkia. O aš užtraukiu lietuvišką dainą. Ir vaikas man pritaria niūniuodamas, nors žodžių dar gerai neištaria. Ir kitos moterys pradeda šypsotis.“
Nors abu Norkai vylėsi grįžti į Lietuvą, Benediktui neteko daugiau išvysti nei savo sodybos, nei savo žemės. Susirgo plaučių uždegimu ir mirė.
Stasę paskyrė dirbti fermoje. Ten susipažino su rusu tremtiniu Gusakovu. Patiko vienas kitam. Stasė ištekėjo. Kai po aštuonerių metų tremties atsirado galimybė grįžti į Lietuvą, grįžo kartu su vyru, sūneliu Benediktu ir Sibire gimusia dukra Janina.
Neleido nugriauti namų
Gusakoviene tapusi Stasė grįžo į Dvarčiaus kaimą. Tačiau jos ir mirusio vyro Benedikto Norkaus namai buvo užimti. Juose gyveno kitos šeimos.
Stasė įsiprašė, kad įleistų bent į vieną kambarį. Taip atgavo kampelį namų.
Čia gimė dar kelios buvusių tremtinių dukros. „Vargom ne mažiau kaip Sibire, – mena Stasė. – Vyras buvo vairuotojas. Bet kolūkis jam kaip tremtiniui nepatikėjo mašinos. Dirbome pačius sunkiausius ir juodžiausius darbus.“
Paskui kolūkio valdžia sugalvojo iš buvusios Norkų sodybos gyventojus iškeldinti, o namą nugriauti. Esą rąstus veš į Ušnėnus, kad suremontuotų P.Višinskio muziejų. Kitą medžiagą – į fermas. Pakurs krosnį, virs kiaulėms jovalus.
Stasė negalėjo žiūrėti, kaip ardo jos namus, kuriuose augo. „Susispietėme su vaikais savo kambaryje – ir niekur neiname, – mena moteris. – Galvojam geriau tegu krenta stogas ant galvos, bet iš savo namų niekur neisime. Griovikai nusispjovė, paliko tą trobos kerčią.“
Aplinkiniai suprato Stasės šeimos skausmą. Miške dirbę vyrai slapčia kas vakarą jiems parvilkdavo po rąstą. Vyras stogą aptaisė gontais. Trobą pavyko atstatyti.
Dabar išėjo vaikai. Stasė su vyriausiąja dukra Janina leidžia dienas savo vaikystės vietoje.
Lagaminuose parvežė vyro palaikus
Užvenčio kapinėse jau atgulė ir antrasis Stasės vyras. Tačiau prieš tai jis spėjo padėti Stasei įvykdyti pirmojo jos vyro valią. Jo palaikai pargabenti į Lietuvą ir palaidoti Užvenčio kapinėse, šalia koplyčios.
„Pirmą kartą nuvažiavę į Sibirą, negalėjome surasti vyro kapo, – pasakoja Stasė. – Kapinės apželdintos mišku. Paskui kapą aptiko antrojo vyro sesuo. Ji ten ištekėjo ir liko gyventi. Važiavome antrą kartą. Išsikasėme kaulelius. Į lagaminus susidėjome ir slapta parsivežėme traukiniu.“
Po antrojo vyro mirties Stasė susigrąžino pirmojo vyro – Norkienės pavardę.
Žemė ir miškas taip pat sugrįžo į jos rankas. Tik kad ji pačiai šeimininkei jau nelabai reikalinga. Reikia tik kelių pėdų daržiukui, kuris sukasamas kastuvu.
Turtas, dėl kurio neturtingai žąsiaganei mergaitei teko net Sibiro tremtį patirti, padėjo jos vaikams. Jiems tuos rėžius išdalijo.
Autorės nuotr.
PASEKMĖS: Prieš pusšimtį metų ištvertas Sibiras dar ir dabar primena apie save. Net gulint lovoje Stasei šąla rankos, skauda sąnariai.
SAPNAS: „Prieš pat tremtį sapnavau Švenčiausiąją Mergelę Mariją su kūdikiu ant rankų. Ji stovėjo prie mano namų Rytų pusėje, – sako Stasė Norkienė. – Tas vaizdas visur ir visada stovėjo mano akyse. Teikė man stiprybės ir padėjo išlikti.“
SLAUGYTOJA: Mamą slaugo Sibire gimusi jos dukra Janina.