Naujausios
Tegu prisikelia mūsų širdys
Kelmiškė Šeimos centro vadovė Rita Blinstrubienė sako, jog gyventi tikėjimu reiškia justi begalinę laisvę. Nebijoti nei valdžios, nei likimo. Patirti atleidimo džiaugsmą, nes darantis bloga, tiesiog nežino, ką daro. Moteris tiki, jog kada nors išsipildys maldos žodžiai – ir bus „kaip danguje, taip ir žemėje“. Nes Dievas kiekvienam žmogui įskiepys tikėjimą ir meilę.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Ramiai ir oriai išeiti
Neseniai Rita Blinstrubienė dirbo viename „Carito“ projekte. Kelmiškius specialistai mokė ligonių slaugos subtilybių.
Projektas buvo ypač naudingas tiems, kurie namuose turi slaugomų ligonių arba senų žmonių. Jie sužinojo, kaip padaryti viską, kad žmogui paskutiniai jo gyvenimo mėnesiai būtų pripildyti artimųjų meilės, jų rūpesčio, kad žmogus išeitų ramiai ir oriai.
„Ir man pačiai tai buvo visiškai nauja sritis. Daug gerų dalykų atradau,"– apie projektą kalba moteris.
Panašių projektų, susijusių su svarbiausiomis gyvenimo situacijomis socialinių mokslų magistrė Rita yra turėjusi ne vieną.
Jaunus žmones yra mokiusi natūralaus šeimos planavimo ir kitų dalykų.
Gyventi tikėjimu
„Tikėti nėra tas pats, kas gyventi tikėjimu,“ – tvirtina Rita.
Būtent tikėjimu gyvenanti moteris sako laimingesnė tapusi po to, kai patyrė atsivertimo malonę: „Ją gavau, kai buvau didžiausioje savo gyvenimo klaidoje. Daugelis žmonių, kaip ir aš, paslysta ant puikybės. Bet klaida, matyt, reikalinga, kad žmogus pajustų savo silpnumą.“
Tuomet Rita sako patyrusi tikrąją laisvę, nes nusikratė baimės. Įtikėjo, jog viskas pareina nuo Dievo. Ir jeigu pasikliauji Dievu, žinai, kad nieko blogo tau nenutiks. Nebijai net mirties, nes tiki, kad po mirties viskas nesibaigia. Kitame pasaulyje susitinki su seniau ten iškeliavusiais artimaisiais.
„Kai įtiki, jog be Dievo žinios negali nukristi nei plaukas nuo galvos, suvoki, jog žmogus gali tik tiek, kiek jam leista. Kai nieko, ką turi, nelaikai savo nuopelnu, tampa labai lengva gyventi.
Lengva priimti net tą, kuris tave plaka. Žinai, kad vistiek privalai jį mylėti. Visas pasaulis darosi toks mylimas. Tai labai svarbu. Nes žmonės daugiausia kenčia dėl neatleidimo. Norėčiau, kad visi tą laisvę atrastų.“
Geri darbai – širdies bažnyčia
Rita sako, jog prieš Velykas reikia apvalyti ne tik namus, bet ir sielą. Papuošti ją gerais darbais. „Mes nuo mažų dienų – žaizdoti. Gal todėl taip ilgimės gėrio? Jei kitiems blogai, negalime ramiai švęsti. Tik tuomet, kai aplink visiems gerai, galime džiūgauti.“
Ne visos šeimos yra giliai tikinčios. Kitos palaiko tik tradiciją: Velykų rytą eina į bažnyčią. Sukviečia visą šeimą prie bendro stalo. Tačiau ir senosios tradicijos slopsta, nes išmiršta senoji, jas palaikiusi karta. Ta karta, kuri tikėjo nesigilindama. Sakydavo: "Kaip radome, taip ir paliksime.“
Jaunoji karta tiki kitaip. Eina loginio tikėjimo keliu. Tačiau ir vienokio ir kitokio tikėjimo esmė – panaši. Geri darbai, iš kurių statoma gyvoji bažnyčia. Darai gerus darbus ir galiausiai vieną dieną prisimeni Dievo žodį: „Tu tai darai, nes aš tai noriu tavo rankomis daryti.“
„Visi žmonės į ką nors tiki, nes savo esybe jaučia, jog yra kažkas aukštesnio ir didingesnio, – sako Rita. – Net pagonys tiki į medžius, į akmenis. Netikintys – nuskriausti likimo. Juos puola depresija ir kitos sielos ligos.“
Jei turiu daugiau, dalijuosi
Šiuo metu projektą baigusi ir darbo neturinti Rita, sako, jog Dievas niekada neapleidžia žmogaus. Duoda paramą iš kitur. Gauni tiek, kiek tau reikia, ir dar gali pasilikti atsargai. Mamai pabaigus darbus, įsidarbino dukra. Tai moters nuomone, nėra atsitiktinis sutapimas. Tai Dievo rūpestis.
Užtai visu materialiniu gėriu, kurį gauna, moteris linkusi dalytis, kad jo kliūtų ir kitiems. „Jei aš turiu automobilį, vadinasi, privalau pavežti tuos, kurie jo neturi. Jei turiu maisto, privalau pasidalyti su tais, kurie alksta. Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, turi užkoduotą mintį. Savo tikslą. Žmogus už išgelbėtą sveikatą dėkoja gydytojui. Taip, gydytojas atliko savo darbą. Bet ar ne Dievas gydytoją žmogui parinko?“
Rita pasakoja jaunystėje tikėjusi, jog pati yra savo laimės kalvis. Paskui vis dažniau pradėjusi pastebėti Dievo buvimą šalia, jo įsikišimą. Tuomet suvokė, jog žmogus stiprus tik tiek, kiek Dievas jam leidžia.
Asmeninė nuotrauka
LINKĖJIMAS: „Kartais išgyvenu, kai matau žmones, besielgiančius ne taip, kaip Dievas norėtų. Todėl labai trokštu, kad prisikeltų mūsų širdys. Ko daugiau galima trokšti ir linkėti prieš Prisikėlimo rytą?"– klausia Rita Blinstrubienė.
TIKĖJIMAS: Rita Blinstrubienė įsitikinusi, jog kada nors visi žmonės patirs atsivertimo malonę ir bus "kaip danguje, taip ir žemėje".